Perkūnkalvė

Perkūnkalvė (vok. Perkunenkalwe, Perkunkalwe), legendinė sala Nemuno žiotyse. 1253 minėta sala Kuršių krašte Percunecalve. Vėlesniuose padavimuose ji tapatinta su Romove – esą ten augęs senųjų prūsų šventasis miškas, šventasis ąžuolas su Perkūno, Pikolo ir Patrimpo stabais, buvusi šventykla Zyzykia (regėtojų namai), amžinoji ugnis, krivio bei kitų dvasininkų buveinės. Vėlesnė Perkūnkalvės istorija sieta su Livonijos ordinu ir Kuršo vyskupu: esą XIII a. pabaigoje sala buvusi vyskupo valdose, vėliau ten kapitulos kanauninkai pasistatę savo rūmus. Kilus konfliktui tarp Ordino ir vyskupo, Ordinas tą statinį nugriovęs. Esą tų rūmų liekanos vėliau stūksojusios Kalvos seklumoje ties Ventės ragu – bangų nuskalautos Perkūnkalvės vietoje. 1300 Livonijos ordinas perėmęs Perkūnkalvę iš vyskupo. Vėliau Perkūnkalvė sieta su Atmatos žiotyse buvusia salele – nukasta, kad netrukdytų laivybai. Ligšioliniai Perkūnkalvės ieškotojai neatsižvelgė į didelius pokyčius Nemuno deltoje – per kelis šimtmečius ten sąnašos suklostė naujus sausumos plotus, dalis senųjų salų buvo nuskalauta, pakito atšakų vagos bei žiočių vietos.

L: Kurschat H.A. Das Buch vom Memelland. 2 Aufl. Oldenburg, 1990; Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. V., 1998.

Martynas Purvinas