pelėda

pelda, apúokas tikėjimuose. XVI a. Lukas Davidas aprašė prūsų prietarus: vietiniai gyventojai tvirtai tikėję, kad jei didelė pelėda, vadinama apuoku, 3 naktis ūbauja, tupėdama ant kokio namo, tai ten kas nors mirs. Matas Pretorijus teigė, kad nadruviai pelėdų neliesdavę ir padėdavę joms maisto. Jos dažniausiai laikytos nuostolių, gaisrų ir kita pranašais. Žmonės tikėję, kad pelėdos galinčios kalbėti ir perspėti apie nelaimę. M. Pretorijus aprašė: kartą kirtęs gražią liepą, pelėda (Ywas) buvo prie jo kitame medyje ir sušuko jam 4 kartus; Begk, Begk – [„bėk, bėk!… “]. Šis tuoj nuėjo šalin nuo liepos ir pasislėpė. Vos tik jis pasislėpė, tuoj pat atsirado prižiūrėtojai, kurie, aišku, būtų iškinkę jam arklį, jeigu būtų užtikę prie [kertamos] liepos. Kartą senoje eglėje prie pat žemės rado jauniklį yvą, tokį pelėdžiuką. Paukščiuką jis nusinešė į vežimą manydamas nusivežti į namus. Senasis yvas pradėjo taip graudžiai rėkti, kad jie paukščio pagailėjo ir jauniklį vėl nunešė ten, kur jis buvo, o yvas, pamatęs jauniklį savo vietoje, sušuko jiems garsiai ir aiškiai: Diekui, Diekui [aš tau dėkoju ]. Pelėdos laikytos mirties pranašais. Tikėta: jei girdi pelėdą vidurnaktį dejuojant, tai esąs ženklas, jog veik mirti reikėsią; jei pelėda prie buto dejuoj, čia kas nors susirgs, o kad ant laukų dejuoj, prastas metas bus. Kartais pelėda laikyta naujos gyvybės pranašu: Kad pūcė (pelėda) prie buto krok, čia krikštynos bus.

L: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 2, 2001; t. 3; 2003; Iš Mažosios Lietuvos tautosakos // Tautosakos darbai, t. 3, Kaunas, 1937.

Jūratė Šlekonytė

Iliustracija: Naminė pelėda / Iš Tado Iνanausko knygos „Lietuνos paukščiai“, t. II, 1959