peilis

pelis. Akmens ir žalvario amžiuje naudoti titnaginiai peiliai (be koto), nuo Kristaus gimimo – geležiniai. Nuo XIV a. dažniau naudoti peiliai su medinėmis, kaulinėmis ar metalinėmis kriaunomis. Peilius nešiojo ir vyrai, ir moterys. Kovos peiliai daryti ilgesni (20–50 cm); jie ypač būdingi VIII–XIII a. kuršiams, kartais nešioti odinėse makštyse su žalvariniais apkalais, prikabinti prie diržo. Mažojoje Lietuvoje peilius kalė amatininkai. XX a. pradžioje krašte naudoti įvairių rūšių peiliai. Trumpas peiliukas su medine rankena naudotas virtuvėje (kuknėje). Juo teptas sviestas, pjaustyta mėsa. Poniškas peilis su sidabriniu ar geležiniu kotu ir guobelė (šakutė) duoti svečiams prie stalo. Smailu ir ilgu peiliu skersdavo kiaulę (jai perdurdav gerklę). Platus ir ilgas peilis naudotas įvairiais atvejais: juo skusdavo papjautą, karštu vandeniu nuplukytą kiaulę, dagodami medų nupjaudami nuo kori vaško dangtelius, riekdavo duoną (duonos kukulis (kepalas) būdavo toks storas, kad nuo viršaus ir apačios pusės pjaudavo po 1 riekę), dagodami sėtinius, nuo jų nupjaudami šakneles ir lapus. Ūkininkai naudojo lenktinį peilį. Brėdkrauniu vadintas peilis briedžio ragų kriaunomis (senovėje tokiam peiliui priskirtos ypatingos galios).

Vacys Milius

Martin Tydecks

Iliustracija: Kuršių kovos peilis žalvariu kaustytose makštyse iš Andulių kapinyno, Klaipėdos apskritis / Iš TLE

Iliustracija: Lenktinis peilis, naudotas Michaelio Buddraus Tilžės apylinkėse XX a. pradžioje, 2002