pavardė

pavard, oficialus asmenvardis, rodantis asmens priklausomybę šeimai. Pavardės atsirado formuojantis dvinarei lietuvių įvardijimo sistemai (užuomazgos XIII–XIV a.): prie vardo buvo pridedamas asmens užsiėmimas, gyvenamoji vieta, tėvo (rečiau brolio) vardas ir kita. Šios sistemos pokyčius spartino lietuvių krikštas. Dokumentuose prie tautinio vardo rašytas ir krikšto vardas (dar skalviai). Tokie dvigubi vardai minėti XV a. šaltiniuose. Greta jų atsirado ir patronimas (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šaltiniuose rašytas su slaviška priesaga, pridėta prie tautinio vardo, rečiau krikštavardžio). Mažosios Lietuvos šaltiniuose patronimai dažniausiai turi lietuvišką priesagą -aitis. Be patronimų, dvinario asmenų įvardijimo II dėmeniu (ypač nuo XVI a.) tapo kiti asmenvardžiai bei pravardes, profesiją, amatus, tautybę ir panažiai reiškę žodžiai, rečiau senieji tautiniai, retai krikščioniški vardai. Toks įvairiakilmis dvinario įvardijimo II dėmuo davė pradžią pavardei, kai jis imtas taikyti ne tik asmeniui, bei ir jo įpėdiniams pavadinti (tapo paveldimas). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų pavardės atsirado XV a., galutinai įsitvirtino XVI–XVII a., o tarp kaimiečių tik XVIII a. pabaigoje; Mažojoje Lietuvoje šis procesas vyko anksčiau (tačiau jis nėra ištirtas). Mažosios Lietuvos raštuose randama prūsiškų, lietuviškų, vokiškų, retai slaviškų pavardžių: Mantwil, Butwils, Prusaitis, Brozatis, Gallinatis, Grigatis, Lekatis, Mosuratis, Ginnutis, Jankuhns, Delenings, Awizus, Rimkus, Girpelnis, Kiaups, Waisznorike, Adomacsze, Guddacze, Jetkantene, Milkuwene, Medingin, Nasowitzin, Kuhr, Barkowski. XVII a. jau buvo susiformavęs dvinaris asmenų įvardijimas. Ištyrus XVIII a. Ragainės apskrities 15 000 pavardžių, nustatyta, kad vyravo lietuviškų pavardžių struktūra su lietuviška patronimine priesaga -ait- (58,6% vyrų ir 85% netekėjusių moterų pavardžių). Apie 84% pavardžių su šia priesaga turėjo monoftongizuotus variantus: -àtis, -àt, -àts. Kitas pavardžių priesagas (-(i)ūn(a)s, -elis, -ik(as), -ik, -uk(as), -(i)ulis, -ut(is), -iškis, -ovič, -sk-) turėjo tik 4,6% visų vyrų pavardžių, 36,8% likusių vyrų pavardžių neturėjo priesagų. Netekėjusių moterų pavardės sudarytos iš įvairių kamienų vyrų pavardžių. Pagrindinis darybos tipas – priesagų -àčia ir -àtė, rečiau -ytė vediniai. Ragainės apskrityje netekėjusių moterų pavardžių priesagos -ikė, -utė, -ūčia, -ukė buvo labai retos (1,7%). Dauguma ištekėjusių moterų pavardžių sudarinėtos su priesaga -ienė (užrašyta -ene). Lietuvininkų pavardėms būdinga lyčių variantiškumas dėl nenuoseklios rašybos, kaimyninių tarmių įtakos ir pavardžių vokietinimo. 29,5% pavardžių Ragainės apskrityje kilo iš vienkamienių, rečiau sudurtinių, pravardinių ir kitos kilmės lietuviškų asmenvardžių. Šaltiniuose rasta moteriškų pavardžių (pvz., Budwille, Preikʒe, Rocʒe), kurios galbūt yra galūnių -ė, -a vediniai, priklausantys paveldėtam moterų asmenvardžių darybos iš vyrų asmenvardžių galūninės darybos tipui. Nuo XIX a. paplito pavardės su vokiškomis priesagomis -en, -in. XVIII–XIX a. Ragainės apskrityje rasta 34,3% lietuviškos kilmės asmenvardžių. Nelietuviškos kilmės pavardžių grupėje dažnesnės pavardės, kilusios iš krikščioniškų vardų (36%). Šioje grupėje vyravo iš hebrajų, graikų, lotynų kalbų kilusios pavardės. Dalies pavardžių kilmė neištirta arba ją galima aiškinti įvairiai. Kai kurios pavardės sutinkamos tik Mažojoje Lietuvoje, pvz., Dannatis, Jodszatis, Brakuttis, Paulingis, Palasdys, Vilkalnis, Pugele, Kenkle. Mažajai Lietuvai būdingas dalykas – nelietuviškos kilmės pavardės su lietuviška priesaga, pvz., Schneiderat (Šneideraitis), Schmitat (Šmitaitis). Jos liudija mišrių šeimų buvimą ir stiprias lietuviškas tradicijas – lietuviškoje aplinkoje kitataučiai lietuvėdavo, sulietuvindami net savo pavardes. Nelietuviškos pavardės rodo krašto gyventojų įvairiatautę kilmę, pvz., airiškos pavardės O’Gilvie, O’Casie; škotiškas MacLeen, MacDonald; skandinaviškos – Peterson, Nansen; zalcburgietiškos (neretai su galūne -er) – Dingler, Köhler; pajūrio gyventojų fryzų pavardės (neretai su galūne -ke) – Bratke, Franke.

L: Budjuhn G. Litauische Namen im deutschen Heer // Deutsche Herold. Jg. 44. 1913. S. 190–192; Zinkevičius Z. Lietuvių antroponimika: Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pr. V., 1977; Vanagas A., Maciejauskienė V., Razmukaitė M. Lietuvių pavardžių žodynas. T. 1–2. V., 1985–89; Maciejauskienė V. Lietuvių pavardžių susidarymas. V., 1991; Žemienė A. XVIII–XIX a. Ragainės apskrities lietuvininkų pavardžių daryba ir kilmė (dr. disertacijos santrauka). V., 2002.

Nijolė Čepienė

Zigmas Zinkevičius