partizaninė kova po 1944

partizãninė kovà po 1944. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuva atgavo 1939 nacistinės Vokietijos užimtą Klaipėdos kraštą, o Sovietinė Rusija 1946 buvusiuose Rytprūsiuose įkūrė Kaliningrado sritį. Juos netruko pasiekti Didžiojoje Lietuvoje kilusios laisvės kovos prieš sovietinius okupantus, nors čia jos buvo silpnesnės nei kitur. 1945 IX 16 steigiamajame Lietuvos išlaisvinimo komiteto posėdyje Skardupiuose (Marijampolės aps.) šalis buvo suskirstyta į lietuvių partizanų apygardas; į vieną iš jų turėjo įeiti Telšių, Mažeikių, Kretingos, Tauragės apskritys ir Klaipėdos kraštas. Tik krašto pietinėje dalyje, patekusioje į jungtinę Kęstučio apygardą (maždaug iki Šilutės valsčiaus), vyko partizaninė kova. 1948 Kęstučio apygardoje trumpai gyvavo Rambyno rinktinė, vadovaujama Juozo Jurkaičio. Pačioje Klaipėdoje ir jos apylinkėse partizaninė kova vyko epizodiškai. 1949 vasarį Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) Tarybos posėdyje konstatuota: laisvės kovos vis dar neišplito į Klaipėdos ir Vilniaus kraštus. Įtraukti strategiškai svarbią Klaipėdą į pasipriešinimo sąjūdį stengtasi visą laiką. 1950 partizanų Jūros srities vadovybės pavedimu sukurti Klaipėdoje pogrindinę organizaciją dar kartą mėgino Birutės rinktinės Dubysos rinktinės vadai S. Narbutas-Apolinaras ir B. Živatkauskas-Keršys, bet jau 1951 kovą jų pastangoms sutrukdė suėmimai; buvo suimtas ir pats S. Narbutas. Partizaninei kovai išplisti Klaipėdos krašte trukdė nepalanki demografinė situacija. Po nacių valdžios įvykdytos masinės gyventojų evakuacijos 1944 rudenį, praėjus frontui, po Raudonosios armijos 1944 įvykdytų civilinių gyventojų žudynių prie Šilutės–Klaipėdos plento, 1945 ant Kuršių marių ledo ir kitur, Klaipėdoje ir jos apylinkėse liko visai mažai lietuvininkų. Jų dar sumažėjo po 1948–1949 sovietų valdžios įvykdytų masinių deportacijų į Sibirą ir kita, todėl laisvės kovotojai pajūryje neturėjo atramos. 1945 Klaipėdoje sušaudyti partizanai Adolfas ir Teodotas Bartušiai, 1949 Priekulės apylinkėje žuvo J. Greivys-Žvalgas, o 1951 Veiviržėnų apylinkėje – jo brolis Steponas Greivys-Verpetas (veikęs Priekulės, Klaipėdos, vėliau Veiviržėnų ir Endriejavo apylinkėse). Klaipėdos krašte žuvo Kęstučio apygardos kovotojai Povilas ir Juozas Juškiai, B. Stanišauskas-Švinas (Aisėnų miške). Partizaninei kovai blėstant, atokioje Klaipėdoje, tikėdamiesi išsislapstyti, kūrėsi partizanai ir jų rėmėjai iš kitų Lietuvos partizanų apygardų. Panaši situacija susiklostė ir Rusijos Federacijos sritimi paverstuose Rytprūsiuose. Šiaurėje jie ribojosi su partizanų Kęstučio apygarda, o rytuose – su Tauro apygarda; kadangi Jungtinės Kęstučio apygardos ir Rytprūsių riba ėjo vandeningu Nemunu, prasiskverbti į Kaliningrado sritį apygardos kovotojams buvo sunku. Tai geriau sekėsi Tauro apygardos partizanams, kurių teritoriją nuo Rytprūsių skyrė mažesnės upės – Šešupė, Širvinta (Senaširvintė), Liepona. Šiame ruože įvairiu metu kovojo V. Dulskio-Žaibo, B. Janušaičio-Jauniaus, Juozo Jasulaičio-Tirklio, Jono Jasulaičio-Perkūno, A. Vizgirdos-Kapso, L. Vizgirdos-Keleivio, J. Kakščio-Tarzano, paskutinio Kęstučio rinktinės vado J. Brazio-Klajūno būriai. Dažniausiai kovos vyko Didžiosios Lietuvos krante. Po Raudonosios armijos ir kitų sovietinių struktūrų surengtų masinių žudynių (dar skaitykite genocidas) krašte neliko ne tik etninių vokiečių, bet ir lietuvininkų, kuriuos sovietiniai okupantai traktavo kaip vokiečius, todėl lietuviai partizanai Rytprūsiuose negalėjo įsitvirtinti ir sieną pereidavo tik prireikus pasislėpti ir pailsėti. Žinomos šios partizanų buvimo vietos prūsų krante: Pašešupių miškas, Ąžuolupių dvaras priešais Slavikus, Putrinų dvaras priešais Kudirkos Naumiestį, Dainiai, Pilkalnis, Barštkiemis, Sudargai, Samalukai, Lazdynai, Kazokviečiai, Pyragiai. Plečiantis partizaninei kovai (ypač po Tauro apygardos įkūrimo 1945 rugpjūtį) Rytprūsiai iš prieglobsčio virto kovų arena, nors didelių mūšių čia neįvyko: žuvo partizanai E. Kubilius-Perkūnas, J. Kasparaitis-Viesulas, V. Rimkus-Aidas. Pašešupių miške (palydėjęs Juozą Lukšą-Daumantą į Vakarus) pateko į pasalą ir žuvo J. Kuras-Jaunutis, o prie Romintos upės tilto – J. Lukšos kiti palydovai partizanai Feliksas, Kariūnas ir Butautas. Vykdami į Rytprūsius žūdavo ir kiti kovotojai. Retai kuris žuvęs vakariniame krante palaidotas Didžiojoje Lietuvoje. Kovos draugai ne visada tai galėjo padaryti, o priešas sąmoningai pavertė Rytprūsių rytinius pakraščius partizanų dideliu kapinynu. Dar 1945 Slapuko būrio ryšininkai žinojo mūrą pusiaukelėje tarp Eitkūnų ir Stalupėnų, į kurį buvo vežami Didžiojoje Lietuvoje suimti laisvės kovotojai; ten jie buvo žudomi ir sumetami į ištuštėjusių sodybų šulinius. Vėliau žuvusius lietuvių partizanus imta slapta užkasinėti ties visu Kaliningrado srities–Lietuvos pasieniu – nuo Smalininkų iki Vištyčio. Nežinoma, kur yra Kęstučio rinktinės vado P. Kučinsko-Apynio, partizanų J. Jurgelaičio-Kardo, V. Pečelio-Vairo, V. Randžio-Aido, nežinomo partizano Oliaus-Alfo, E. Plečkaičio-Trimito, nežinomo leitenanto Vytuko ir daugelio kitų kovotojų kapai. Laisvės kovotojams Rytprūsiai buvo svarbūs kaip kelias į Vakarus (žinomiausias toks žygis – 1947 J. Lukšos ir K. Pyplio kelionė į Lenkiją).

Aldona Vilutienė

Justinas Sajauskas

Iliustracija: Šešupės žemupio ir vidurupio krantai dengė Lietuvos partizanus, o ne vieną jų ir priglaudė amžiams / Iš MLEA

Iliustracija: Šešupės žemupio ir vidurupio krantai dengė Lietuvos partizanus, o ne vieną jų ir priglaudė amžiams / Iš MLEA