ragai

raga, marių kranto kyšuliai. Būna struktūriniai (susidarę iš atsparių uolienų) ir akumuliaciniai (iš sąnašų). Tipiški akumuliaciniai smėlio ragai yra Kuršių nerijoje, marių vakariniame krante. Didesnieji: Avikalnio, Birštvyno, Bulvikio, Grobšto, Lydumo, Parnidžio, Pervalkos, Preilos, Skilvytės. Rasytės (nerijoje) ir Ventės rage (Kuršių marių rytiniame krante) yra struktūriniai, susidarę iš moreninio riedulingo priemolio. Kuršių nerijos ragai asimetriški: šiaurrytinės krypties, pietinis šonas ilgesnis. Jie susidarė vėjui supusčius smėlį pro tarpkopių raguvas į marias (prisidėjo Kuršių marių bangos ir priekrantės srovės, nešdamos smėlį iš vienos rago pusės į kitą). Kertant nerijos miškus ir susidarant keliaujančioms kopoms, ragai pradėjo augti. XIX a. viduryje daugelis ragų pailgėdavo iki 5–6 m per metus. XIX a. pabaigoje, kai beveik pusė keliaujančių kopų buvo sustabdyta, prie jų buvę ragai liovėsi augę. Kai kurie ragai (Marčios, Žuvėdrų, Almino) išnyko. Pietiniai rumbų vėjai ir jų sukeltos bangos bei srovės sparčiai ardo ragų krantus, užpila smėliu tarp jų esančias įlankas. Sparčiai tebeauga Parnidžio ragas ties Nida (maitinamas nupustomos kopos smėliu), per metus jis įsiskverbia į marias 2–3 metrus.

L: Gudelis V., Kuršių nerija ir marios. V., 1960.

Iliustracija: Pervalkos gyvenvietė, įsikūrusi Kuršių marių palvėje – Arklių ir Pervalkos ragų užuovėjoje