pajamos

pãjamos. Jų pokyčiai laiko bėgyje atspindėjo atskirų vietovių, įvairių gyventojų sluoksnių bei viso krašto gerovės raidą. Tikslesni duomenys apie pajamas išliko iš Kryžiuočių ordino laikų, kai raštu vesta įvairių pajamų apskaita. Tuomet pajamas sudarė ne vien grynieji pinigai (įvairių šalių valiuta), bet ir natūriniai produktai (grūdai, vaškas, medus, gintaras ir kita), gauti renkant mokesčius ir kitaip. Dokumentai rodo, kad iš būsimos Mažosios Lietuvos ploto (Klaipėdos, Ragainės ir kitų komtūrijų) tuomet būdavo surenkama labai maža visų Ordino pajamų dalis. Pvz., 1409 Ragainės komtūrija pajamų gavo tik 101 markę (vos 0,19% visų Ordino piniginių pajamų), po 167 šepelius kviečių, rugių, miežių ir avižų (vos po 0,19–073% bendro kiekio). Tai rodo, kad nuošalus kraštas – nuolatinių kovų laukas tuomet dar nebuvo įtrauktas į Ordino valstybės ekonominę veiklą. Nuo 1525 įvairiai skaičiuotos Prūsijos kunigaikštystės, atskirų jos domenų bei miestų pajamos, fiksuota atskirų ūkinių vienetų ekonominė apyvarta. Jų tyrimą apsunkina piniginių vienetų kaita, realaus pragyvenimo lygio svyravimai. Daugiau tikslesnių duomenų išliko apie pajamas naujaisiais amžiais. 1807 Prūsijoje panaikinus baudžiavą, pradėjo sparčiau augti kaimiečių pajamos, pagyvėjo krašto ūkis. Tobulinant žemės ūkį, vis daugiau jo produktų išvežant į etninės Vokietijos žemes ir kita, augo kaimiečių pajamos, krašte besikurianti pramonė aprūpino žmones dar pelningesniu darbu, atsirado galimybė išvykti uždarbiauti į Vakarus, padedant krašte likusiems artimiesiems. Nuo XIX a. vidurio kylant krašto gerovei gerokai išaugo žemės ūkio darbuotojų pajamos, jų uždarbiai. Pvz., 1848 Įsruties apskrityje samdytam bernui mokėta po 10–15 talerių, o mergai 6–10; 1871 jau mokėta 25,25 ir 17,50 talerio. Ypač sparčiai pajamos iš atlyginimo augo 1848–1874 (kai kur iki 230–260%). XIX a. II pusėje žemės ūkio talkininkams Įsruties apskrityje už 1 dienos darbą mokėta po 0,4 markių moterims, 0,3 vyrams. Palaipsniui augo samdinių pajamos: jiems daugiau mokėta pinigais, skirtas didesnis atlygis natūra. Vienos samdinių šeimos vidutinės metinės pajamos siekė 625 markes (įskaitant natūra gautą produktų ir kitą vertę). XIX a. pabaigoje sparčiai vystyta žemės ūkio gamyba, tiekiamų produktų gausa ir perteklius mažino žemdirbių pajamas (krašte nuolat pigo žemės ūkio produktai). Pvz., Įsrutyje 100 kg rugių 1876 kainavo 14,88 markės, 1887 – tik 10,38, kviečių – 20,09 ir 15,51, žirnių – 16,13 ir 11,6; 1 kg sviesto – 2,22 ir 1,81. Toks maisto produktų pigimas kartu didino jų vartotojų pajamas, lengvino pragyvenimą miestuose. Tad krašto gyventojų pajamų augimas labai priklausė nuo ekonominės konjunktūros: mažėjant pajamoms iš žemės ūkio, vis daugiau žmonių užsiimdavo amatais, prekyba, vykdavo dirbti pramonės įmonėse. Gerokai skyrėsi įvairių sluoksnių kaimiečių metinės pajamos. Pvz., 1888 Įsruties apskrityje 130 ha ūkio ir užeigos savininkas per metus gaudavo 9408 markes (4160 už parduotus grūdus ir daržoves, 4010 už gyvulius, 238 už pastatų ir sklypelių nuomą, 1000 iš užeigos); 5782 markes išleisdavo mokesčiams, samdinių darbo atlygiui, ūkinėms išlaidoms; jam likdavo 3625 markės pelno. 60 ha ūkio savininkas gaudavo 3627 markes pajamų (1497 už grūdus ir kita, 1530 už gyvulius), išleisdavo 1876, likdavo 1751 markė pelno. 16 ha ūkio savininkas gaudavo 635 markes pajamų (490 už parduotus gyvulius ir kita, 100 už papildomą žiemos darbą – medienos vežiojimą iš valstybinio miško į miestą, 45 už pastato nuomą), išleisdavo 379, likdavo 255 markės pelno. Bernas gaudavo 100 markių metinį atlyginimą, piemuo 61, merga 67. Tad turtingesnieji valstiečiai (valdžiusieji didelius žemės plotus) gaudavo santykinai didesnes pajamas nei skurdesnieji. Pvz., stambus ūkininkas iš savo žemės kiekvieno ha gaudavo beveik dvigubai didesnį pelną nei smulkieji savininkai. Pagal 1906 atliktus skaičiavimus 15 ha žemės valdos sumanaus naudotojo metinės pajamos iš žemės ūkio (gyvulių auginimo pardavimui, pienininkystės) galėjo siekti 1750 markių, kasmet užauginant po 90 cnt rugių, 45 – kitų javų, 420 – bulvių, 300 – sėtinių, parduodant 9 kiaules, 3 veršelius, 1 karvę ir 7200 l pieno. Tuomet 1 cnt rugių kainavo 6 markes, bulvių – 0,8, 1 l pieno – 0,06. Lyginant su Vakarų Europos gyventojų pajamomis, šiame krašte gyventa vidutiniškai. Pvz., 1913 vienam Rytprūsių gyventojui vidutiniškai tekusios pajamos sudarė tik 64% Vokietijos imperijos vidurkio, buvo perpus mažesnės už pajamas Saksonijoje, 3 kartus mažesnės už hamburgiečių pajamas. Po Pirmojo pasaulinio karo nusmukus kitų Vakarų regionų ekonomikai ir vystantis Rytprūsiams, pajamos čia santykinai augo. Dėl kur kas didesnio Rusijos imperijos ekonominio atsilikimo nuo Vakarų Europos Mažosios Lietuvos gyventojų pajamos ir pragyvenimo lygis buvo kur kas didesni nei XIX a.–XX a. pradžioje Didžiojoje Lietuvoje. Todėl Paprūsės ir kiti gyventojai vykdavo uždarbiauti į Mažąją Lietuvą, uždirbdavo ten kur kas daugiau nei to meto Žemaitijoje ar kitur. Ir 1920–1939 į Klaipėdos kraštą vykdavo daugybė samdinių, darbininkų iš Didžiosios Lietuvos, ten ieškoję įvairių darbų ir geresnio uždarbio. 1936 Klaipėdoje už 1 darbo valandą kvalifikuotas spaustuvininkas gaudavo 1,8 Lt, juodadarbis – 0,95; statybose – 1,43 ir 0,81; popieriaus fabrike – 1,25 ir 0,94; moterys tekstilininkės – 0,7 ir 0,5, vyrai tekstilininkai – 1,4 ir 0,68, metalo apdirbėjai – 1,15 ir 0,82 Lt. Tad dirbusieji Klaipėdos krašte gaudavo didesnes pajamas nei Lietuvos kitose vietovėse. Mažojoje Lietuvoje (o tarpukariu ir Klaipėdos krašte) svarbiu ūkiniu-administraciniu vienetu buvo kaimo seniūnija (vok. Gemeinde) ar miestas. Ji savo pajamas susirinkdavo iš žemės naudmenų, pievų, medynų panaudojimo, pastatų nuomos, vandens, elektros bei dujų tiekimo, iš įvairių komunalinių mokesčių (nuo pajamų mokesčių dalies iki mokesčio už šunų laikymą). Pvz., 1937 Klaipėdos miesto bendros pajamos siekė 7,425 mln. Lt. Jas sudarė (mln. Lt): pajamos iš žemės mokesčio (1,2), pajamų mokesčio (1,05), amatų mokesčio (0,9), netiesioginių mokesčių (1,0), atlyginimų mokesčio (0,6), pajamos iš miesto komunalinių įmonių (0,64), mokslapinigių (0,382), miesto ligoninės (0,55), statybos darbų valdybos, skerdyklos ir kapinių (0,25), Smiltynės vasarvietės (0,192). 1936 viso autonominio Klaipėdos krašto biudžeto pajamos siekė 14,321 mln. Lt. Jas sudarė (mln. Lt): Lietuvos finansinė parama (6,1), pajamos iš tiesioginių mokesčių (2,81), iš netiesioginių mokesčių (1,23), iš teisėtvarkos (1,13), iš miškų (0,86), iš aukštųjų mokyklų mokslapinigių (0,39), iš bendruomenių paramos mokyklų išlaikymui (0,37).

Martynas Purvinas

Martin Buddrus