nuoma

núoma, krašte žinota įvairiomis formomis. XVIII a. pradžioje pradėti nuomoti valstybiniai dvarai bei ištisi domenai 6-iems (nuo XVIII a. pabaigos – 12 metų) metams (dar generalinis nuomininkas, vok. Generalpächter). Be trumpalaikės nuomos (vok. Arrende), nuo 1750 plito malūnų, kalvių, karčemų ir kitų dalykų paveldimoji nuoma (vok. Erbpacht). Tokie nuomininkai (vok. Erbpächter, Erbkrüger ir kita), įmokėję tam tikrą užmokestį tikrajam savininkui bei sudarę su juo sutartį dėl nuomos sąlygų, ilgam laikui įgydavo panaudos teises, išlikdami asmeniškai laisvais žmonėmis. Savotiška buvo pieno nuoma – žmogus (vok. Pachthofmann) iš domeno, dvaro ar palivarko išsinuomodavo pieningą karvę, už tai savininko virtuvei pristatinėdamas sutartą kiekį sviesto ir sūrio. Nuomos santykiai itin išsiplėtojo XIX a., krašte panaikinus baudžiavą, klostantis intensyviam ūkiui. Pvz., plėtojant pienininkystę, itin vertingais pašarų (šieno) gamybos plotais tapo Nemuno deltos užliejamosios pievos; jų sklypai nuomoti įvairiems kaimams bei ūkininkams. Buvo išnuomojama nemaža dvarų, įvairūs verslai. Plečiantis miestams sklypų savininkai siekė statyti daugiabučius nuomojamus gyvenamuosius namus, pelnytis iš butų nuomos. Nuomos santykių įvairovė skatino krašto ekonominę plėtrą.

Martynas Purvinas