nuobaudos

núobaudos, įvairaus pobūdžio bausmės. Mažojoje Lietuvoje daugelyje iš Kryžiuočių ordino laikų likusių bažnyčių buvo vadinamieji gėdos stulpai, kurie ilgą laiką naudoti kaip atitinkama nuobaudos rūšis. Kančių stulpai stovėdavo tiesiai prieš bažnyčią, gerai matomose vietose. Įvairios fizinės ir piniginės nuobaudos taikytos prūsams, krašte įvedant Reformaciją, siekiant išnaikinti pagoniško ir katalikiško tikėjimų apraiškas. Nuobaudos įvestos už bažnyčios nelankymą sekmadienį, vagystes, priešinimąsi bažnytinei valdžiai ir bažnyčių plėtrai. Dažniausiai bausta pririšant prie gėdos stulpo. Nuo nuobaudos buvo galima išsipirkti. Bažnyčia atskiras bausmes skirdavo moterims ir merginoms. Už prostituciją moterys turėjo stovėti bažnyčios šventoriuje po kryžiumi susivyniojusios į paklodes. Vienas kunigas 1700 grasinęs, kad jei tokios moterys taip nedarys, liepsiąs joms stovėti atidengtais veidais. Friedenbergo, Dietrichsdorfo, Lindenau, Girdavos vienuolynuose nuobaudos buvo dar žiauresnės. Nusikaltusius bažnytinei vyresnybei klupdydavo ant čerpėmis dengtų vienuolyno kuorų ir liepdavo plikomis rankomis iš čerpių (vadinamųjų bado dubenėlių) iškrapštyti smulkius biralus per nustatytą laiką. Šis atgailos darbas klūpant ant čerpių buvo itin skausmingas ir varginantis, o pirštai imdavo mėlynuoti ir kraujuoti. Vėliau nuobaudos tapo savotiška tradicija. Tokios bažnytinės bausmės retai pritraukdavo tikinčiuosius, todėl tarp mažlietuvių ilgai išliko senieji papročiai.

L: Der Kreis Gerdauen. Würzburg, 1968; Lukšaitė I. Reformacija Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. V., 1999.