neogotika

neogòtika, architektūros ir dailės kryptis, nuo XIX a. vidurio ypač paplitusi krašte. Prūsijoje bei kitose vokiečių žemėse kylant tautiniam judėjimui ieškota germanų tapatybės, kurią simbolizavo viduramžių gotikos architektūra ir dailė. Didingos praeities ir buvusių pergalių simboliais tapo Kryžiuočių ordino gotikiniai pastatai. Neogotika tapo oficialiuoju valstybės ir bažnyčios remtu stiliumi (pvz., 1861 rekomenduota naujas bažnyčias statyti tik gotikos ir romanikos stiliais; dar bažnyčių architektūra). Neogotika pamėgdžiojo senosios gotikos pastatų bei įvairių dirbinių formas, neretai ir specifinius Ordino statinių elementus. Nuo tikrosios viduramžių gotikos neogotika skyrėsi pabrėžtinu puošnumu, senųjų formų romantizmu, mažesniu racionalumu – lygiaverčiai komponuoti konstrukciniai ir puošybos elementai. Statyti raudonplyčiai pastatai, puošti smailiomis arkomis, profiliuotų plytų elementais, aukštais frontonais, bokšteliais ir kitkuo. Vaizdingi neogotikos statiniai pagyvino krašto gyvenvietes, skatino įvairių verslų plėtrą (pradėtos gaminti itin atsparios plytos, metalinės ir kitos puošmenos). Iš Rytprūsių neogotika plito ir Paprūsėje bei Didžiojoje Lietuvoje (ten dirbo nuvykę meistrai, vežtos gerai išdegtos plytos). Ekonominio pakilimo metais (XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje) Mažojoje Lietuvoje pastatyta daug reikšmingų neogotikos pastatų: kareivinių miesteliai Klaipėdoje, Tilžėje ir kitur, paštas ir mokytojų seminarija Klaipėdoje, dešimtys bažnyčių.

Dar skaitykite istorizmo architektūra.

Martynas Purvinas

Marija Purvinienė