neogenas

neogènas (gr. néos – naujas ir génos – gimimas, amžius), Žemės geologinės istorijos kainozojaus eros vidurinysis periodas; geologinė sistema, kurios nuogulos susiklostė tame periode. Prasidėjo po paleogeno, prieš 23,5 mln. metų (Ma), baigėsi iki kvartero periodo, prieš 1,75 Ma. Skirstomas į ankstyvąją mioceno ir vėlyvąją plioceno epochas (skyrius), šios – į amžius. Neogeno sistema slūgso po kvartero danga, paplitusi Mažojoje Lietuvoje, Sembos pusiasalyje (atsidengia jūros krantuose prie Rūsių), į pietus nuo Karaliaučiaus. Nuosėdų storis Semboje siekia 45 m, Lietuvoje – iki 36 m. Stratigrafinis pjūvis pagal litologines savybes bei augalijos raidos pokyčius skirstomas į svitas. Mioceną Mažojoje Lietuvoje (23,5–5,3 Ma; Rantavos svita) sudaro rusvosios anglies formacija (anglingas smėlis ir aleuritas, molis, rusvoji anglis arba lignitas). Plioceną (5,3–1,75 Ma) visur sudaro kvarco smėliai, kurie sluoksniuojasi su anglingu moliu ir aleuritu. Mažojoje Lietuvoje šių nuosėdų anglingumas didesnis, vietomis susidarę nedideli rusvosios anglies telkiniai. Viršutinėje plioceno dalyje išskiriamas Anykščių horizontas (sudarytas iš kvarco smėlių ir aleuritų). Panašios nuosėdos žinomos ir Mažosios Lietuvos pietinėje dalyje (į pietus nuo Karaliaučiaus). Neogeno klimatas buvo panašus į subtropinį, šiltas ir drėgnas; augo šilumą mėgusių pušų, sekvojų, kiparisų, skroblų, lazdynų, kaštonų miškai; buvo paplitę beržas, bukas, ąžuolas, guoba. Plioceno epochoje iš Švedijos rytinės dalies miškingų plotų buvo atnešamas gintaras, kurio randama Sembos neogeno nuosėdose, rečiau – ir kitose vietovėse. Rytprūsių neogeno sistemą XIX–XX a. pradžioje tyrė Berlyno ir Karaliaučiaus universitetų mokslininkai O. Heeras, E. G. Zaddachas, Gottliebas Berendtas, Karlas Alfredas Jentzschas. Po 1945 Mažosios Lietuvos neogeno periodą tyrė Geologijos instituto mokslininkai V. Baltakis, Vladas Katinas, senąją florą tyrinėjo A. Vienožinskienė, O. Kondratienė, M. Riškienė.

Algimantas Grigelis