Nemuno deltos pelkės

Nẽmuno dèltos pélkės užima apie 1/4 jos teritorijos. Tai būdingas Nemuno deltos landšafto tipas. Daugiausia jos susitelkusios pietiniame ir šiauriniame deltos pakraštyje. Svarbiausios pelkės: Aukštumala (3018 ha), Rupkalvių (2410 ha), Medžioklės (1450 ha), Berštų (517 ha), Leitgirių (166 ha), Krakšlių (Dauparų), Svencelė, Bundulinė, Tyrų, Naujininkų, Briedšilio, Šnekės, Šventliūnio, Argės, Agilos, Gilijos, Nemunyno ir kitos. Aukštapelkių viršūnės išgaubtos ir pakyla iki 6 m virš Kuršių marių lygio, o dugnas nusileidžia iki 2–3 m. Aukštapelkes juosia žemapelkės, kurių paviršius pakilęs 1–2 m ir potvynių užliejamos. Daugelyje randama unikalių augalų bendrijų. XIX a. pabaigoje deltos pelkėse kurtos pelkininkų kolonijos. XX a. Nemuno deltos pelkių skaičius ir plotas labai sumažėjo: aukštapelkėse eksploatuoti durpynai, dalis žemapelkių paversta polderiais ar nusausinta. Vokiečių valdymo metais daugelio pelkių senieji pavadinimai pradingo arba iškreiptai fiksuoti vokiečių pareigūnų. Vokiečių literatūroje minėta pelkė Kraklienen (Karklynė).

Gintaras Valiuškevičius

Vytautas Gipiškis

Erikas Purvinas

MLFA