nedarbas

nedárbas, Klaipėdos krašte ir mieste ypač pasireiškė po Pirmojo pasaulinio karo. Viena pagrindinių priežasčių – Klaipėdos medžio apdirbimo pramonės (Klaipėdos krašto pramonė) ir prekybos mediena krizė. Dėl žaliavos trūkumo tuomet uždaryta Smeltės faneros fabrikas, daugelis lentpjūvių. Nuo 1930 į kraštą (daugiausia Klaipėdos mieste) pradėjusi plūsti darbo jėga iš D. Lietuvos netrukus (prisidėjus pasaulinės ekonominės krizės sukeltam ūkio nuosmukiui) tapo svarbia nedarbo augimo priežastimi. Klaipėdos specifika (uosto apyvartos, medžio apdirbimo bei statybos pramonės veiklos sezoniškumas) žiemos mėnesiais sąlygojo nedarbo padidėjimą. Su nedarbo problema susidūrė jau prancūzų administracija. 1920 birželį paskelbtu potvarkiu nuo nedarbo buvo apdraudžiami visi 16 metų sulaukę vyrai ir moterys, išskyrus moksleivius. Augant infliacijai, didėjo draudimo įnašai bei pašalpų tarifai. 1922 lapkritį panaikinta Bedarbių draudimo įstaiga, visos socialinio draudimo rūšys pavestos Krašto draudimo įstaigai (vok. Landesversicherungsamt). Klaipėdos bedarbiai nuo tol privalėjo dukart per dieną apsilankyti darbo biržoje (vok. Arbeitsamt), kur kontrolės kortelėje dėtas antspaudas. Liatuvos valdymo metais nedarbas tapo pastovia socialine problema, kuri įgavo stiprų politinį atspalvį. Magistratas, miesto ir krašto seimelių vokiečių dauguma svarbiausia didėjančio nedarbo priežastimi laikė darbo jėgos antplūdį iš Didžiosios Lietuvos. Prolietuviška Jurgio Brūvelaičio direktorija (1934 XII 4–1935 XI 27) t. p. laikėsi panašaus požiūrio, savo veiklos pradžioje paskelbė kovos su nedarbu potvarkį, kuriuo uždraudė apsigyventi Klaipėdoje darbo neturintiems atvykėliams iš kitur (sekta analogišką potvarkį priėmusio Kauno pavyzdžiu). Lietuvos vyriausybė privertė atšaukti šį potvarkį. Nuo 1930 krašto valdžios potvarkiai dėl nedarbo įveikimo derinti su reikalavimu turėti krašto gyventojo statusą. 1935–36, 1938 gubernatorius vetavo krašto seimelio priimtą įstatymą kovai su nedarbu, pagal kurį teisę gauti leidimus darbui turėjo tik ne mažiau kaip 2 metus darbo biržos apygardoje išgyvenę darbininkai. Šie apribojimai įvesti tik 1939 III 16 policiniu potvarkiu. 1926 krašte užregistruoti 1264, 1927 – 1010, 1931 – 1122, 1934 – 1894 bedarbiai. Sunkiausia padėtis būdavo lapkričio–kovo mėnesiais. Pvz., 1931 liepos pabaigoje užregistruota 160 bedarbių, lapkričio pabaigoje – jau 877. Pašalpoms, viešiesiems darbams, kitai socialinei paramai skirtos nemažos lėšos. Pagrindine finansinė našta teko Klaipėdos miesto savivaldybei, nes dauguma krašto bedarbių buvo įsikūrę ten. 1929 čia išmokėta 246 118 Lt įvairių pašalpų, 1930 – 319 945 Lt, 1932 – 325 335 Lt, 1934 – 229 261 Lt, 1936 – 298 101 Lt. Daugiau kaip 3/4 pašalpų sumos būdavo išmokama gruodžio–balandžio mėnesiais (mokant pagal žiemos tarifą). Krašto Direktorija pagal išgales padėdavo kovoti su nedarbo padariniais. Pvz., tarp 1929 Klaipėdos bedarbiams išmokėtų pašalpų direktorijos įnašas sudarė 97 902 Lt. 1932 Klaipėdos magistrato išleistose taisyklėse nustatyta, kad darbo birža privalo registruoti tik tuos bedarbius, kurie apsigyveno mieste iki 1929, turi vidaus pasą, sumokėjo socialinio draudimo mokestį už 200 savaičių ir bent 9 mėnesius dirbo pramonės įmonėse. Iš Didžiosios Lietuvos atvykusiais darbininkais tada rūpinosi 1930 įkurtas Klaipėdos krašto darbininkų ir amatininkų susivienijimas. Per jį Lietuvos vyriausybė mokėjo pašalpas bedarbiams didlietuviams (pvz., 1932–33 žiemą išmokėta 70 900 Lt). Magistrato darbo biržos mokėtos pašalpos buvo didesnės. 1938–39 žiemą Susivienijimas mokėjo šeimą turėjusiam bedarbiui 12 Lt, o darbo birža – 17 Lt per savaitę. Magistrato globoti bedarbiai dar gaudavo kalėdines pašalpas (1933 – 47 710 Lt, 1935 – 43 938 Lt). 1939 kovą atplėšus Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos nedarbas akimirksniu išnyko (iš krašto pasitraukė tūkstančiai didlietuvių ir žydų, nemažai vietos darbininkų netrukus pašaukti į vermachtą). Ėmė trūkti darbo jėgos. 1939 III 27 atsišaukime direktorija ir komisaras Neumannas ragino lietuvių kilmės darbininkus likti savo darbo vietose. 1939 balandžio pradžioje Rytprūsių įmonėms uždrausta be Klaipėdos darbo biržos leidimo verbuoti ir įdarbinti darbininkus iš Klaipėdos krašto.

L: Klaipėdos krašto statistikos biuro Statistikos žinios. 1931. Nr. 18, Nr. 30; Willoweit G. Wirtschaftsgeschichte des Memelgebiets. Bd. II. Marburg/Lahn, 1969; Žukas J. Soziale und wirtschaftliche Entwicklung Klaipėdas/Memels von 1900 bis 1945 // Im Wandel der Zeiten: Die Stadt Memel im 20. Jahrhundert. – Nordost-Archiv. Zeitschrift für Regionalgeschichte. Neue Folge. Band X / 2001, Lüneburg. S. 94–104.

Julius Žukas

1931 Klaipėdos mieste buvo 683 bedarbiai, 1932 – 1355, 1933 – 1483, 1934 – 1435, 1935 – 1926, 1936 – 2338. Vasaros mėnesiais bedarbių sumažėdavo (gal įsidarbindavo žemės ūkyje, uoste ir kitur). Pvz., 1936 sausio mėn. mieste buvo 1880 bedarbių, II – 1910, III – 1760, IV – 1320, V – 1000, VI – 880, VII – 830, VIII – 590, IX – 890, X – 1390, XI – 2020, XII– 2360.

L: Szameitat M. Rechenbuch für drei… Memel, 1937. Leonardas Poviliūnas