naujagimių žudymas

naujãgimių žùdymas, senovės Prūsoje, kaip ir Vidurio Europos kituose kraštuose, buvo neretas reiškinys, susiformavęs gentinės bendruomenės paprotiniu pagrindu. Daugelio kultūrų atstovai kaltino senovės prūsus naujagimių žudymą laikius normaliu, priimtinu šeimos planavimo būdu. Iš tikrųjų jis praktikuotas tik kaip išimtinis atvejis, moteriai netekus vilties ar pastebėjus, kad kūdikis gimė nesveikas. Svarbus vaidmuo vykdant naujagimių žudymą teko pribuvėjoms (vok. weise Frauen, kas pažodžiui reiškia išmintingos moterys). Jos ne tik priiminėdavo gimdymus, bet dažnai imdavosi atsakomybės spręsti naujagimių žudymo būtinumo klausimą. XVIII a. pradžioje oficialių leidinių turinys liudija, kad naujagimių žudymas jau kategoriškai draustas. Valdžios įsakuose reikalauta, kad artimieji, pribuvėjos ar kiti žmonės praneštų vietinei administracijai apie merginas ir jaunas moteris, kurios neviežlibu būdu su kokiu vyru sugulėjo ir jau susigavo; kategoriškai drausta smerkti nukentėjusią moterį. Už naujagimio žudymą arba paskatinimą tai padaryti grėsė mirties bausmė, egzekuciją atliekant viešai. Vis dėlto dar daug naujagimių žudymo atvejų žinoma iš XVIII–XIX a. teismo bylų.

L: Heinsohn G., Steiger O. Kindestötung. München, 1985; Kaunas D. Mažosios Lietuvos knyga. V., 1996.

Leonardas Poviliūnas