nardymas

nárdymas, kaip verslas išplėtotas XIX a. pabaigoje ties Sembos šiaurvakariniais krantais renkant gintarą iš Baltijos jūros dugno. 1865 išrastą naro kostiumą nusprendė panaudoti firma Stantien & Becker, nuo 1862 kasusi gintarą ties Juodkrante. 1869 išnuomotas plotas prie Bruzdavos kyšulio, iš Prancūzijos iškviesti keli narai, gauta teisė po vandeniu rinkti gintarą. Jo nemažai radus, atidaryta narų mokykla, kurioje mokėsi 200 vyrų iš Mažosios Lietuvos. Įsigijus daugiau technikos, nusamdžius patyrusių narų, gintaro rinkimo plotai vis plėsti. Ypač daug jo rasta jūros dugne ties Palvininkais. Firma už plotų nuomą ir 50 narų darbą kasmet mokėdavo valstybei 2000 markių. Nuo 1885 turėta 50 valčių, plukdžiusių narus į jų darbo vietas jūroje; ten juos nuleisdavo žemyn į dugną, iškeldavo radinius. Nurinkus didelius gabalus, daugelyje pakrantės ruožų gintaro gamyba vis mažėjo. Vis daugiau narų, naudojusių netobulą įrangą, susirgdavo profesinėmis (plaučių bei ausų) ligomis – tuomet nežinota apie kenksmingą nardymo poveikį narų organizmams, galimas apsaugos priemones. 1891 nardymo darbai prie Sembos krantų nutraukti, firma pradėjo kasti gintarą Palvininkuose. Narai vėliau darbavosi statant hidrotechninius įrenginius, plečiant uostus, remontuojant laivus ir kita. Tų verslų pradininkai buvo narai iš Mažosios Lietuvos, dirbę sunkiomis ir pavojingomis sąlygomis.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Narai ieško gintaro Baltijos jūros dugne ties Semba, XIX a. graviūra / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)