„monininkai“

„mõnininkai“, apgavikai. Po Klaipėdos kraštą bastėsi įvairūs kromelninkai, čigonai, monininkai, kurie visokiausiais vyliais mėgino iš ūkininkų iškaulyti (išmonyti) centus bei litus. Turgūs Šilutėje vykdavo kiekvieną antradienį. Į juos suvažiuodavo žmonės iš aplinkinių kaimų, prekiaudavo grietine, naminiais sūriais, juodaisiais serbentais, kriaušėmis, unguriais ir kitkuo. Žemininkai ir kopininkai už savo produktus įsigydavo jiems reikalingas prekes. Išgėrę ne vieną burnelę magaryčių, jau dienai gerokai įpusėjus, pasukdavo namų link. Pakelėse būta nemažai karčemų, kuriose prekiautojai toliau tęsdavo pradėtas magaryčias. Šios progos laukdavo ir ja pasinaudodavo monininkai. Karčemose jie rodydavo ūkininkams, jų žmonoms ir vaikams neįtikėtinas keistenybes už į kepurę sumestus 2 litus. Pvz., karčemos prietamsoje, iškėlęs galvą išilgai stalo žingsniavo juodas gaidys, pasibrukęs po sparnu ilgą rąstą. Kai visi stebėjo šį keistą reiškinį, įėjo puodžius Raudys. Išgirdęs kaip monininkas aiškino žiūrovams šį stebuklą, neiškentęs sušuko: kvailiai, ne rąstą, o šiaudą velka gaidys po sparnu… Taip monai pražuvę. Puodžius Raudys išgėręs mierą ar dvi degtinės grįžo prie vežimo. Vietoj jame paliktų gražių puodų vežimas buvo pilnas šunų. Raudys botagu ėmė mušti šunis iš vežimo. Mušė tol, kol paskutiniam nesušėrė botagu per nugarą. Tuomet pamatė, kad sukūlė visus savo puodus. Taip monininkas jam iš keršto apmonijo akis už monų išjuokimą.

L: Šilainis E. Monininkai // Keleivis. 1957, nr. 11–12 (75–76).