balinimas

bãlinimas, blkis. Naminės drobės audinius seniau buvo sunku išskalbti ir išbalinti, t. y. padailinti ir suminkštinti. Šiltu metų laiku išskalbtus drabužius ir baltinius išklodavo ant žaliuojančios pievos greta tekančio upelio, kad saulė juos džiovintų. Kelis kartus per dieną taip išklotus skalbinius laistydavo vandeniu. Per savaitę skalbiniai pabaldavo ir kvepėdavo švara. Per žiemą šeimyna išaušdavo 5–6 rietimus (iki 15 m ilgio) lininio audeklo, tad jį reikėdavo balinti 2–3 savaites. Balinamus audeklus („savo blėkį“) ištisas dienas turėdavo saugoti ūkininkų dukterys, mat pasitaikydavo brangesnių audeklų vagysčių. Nuo lietaus ir šalčio jos slėpdavosi slėpynėse (dažnai iš senų daržinės durų), kurių viduje būdavo prikraunama ruginių šiaudų. Per budėjimus naktį susirinkdavo iš kaimo daugiau jaunimo, kad nebūtų nuobodu. Būdavo visokių pokštų ir nuotykių. Mergaitės, kurios „turėjo blėkį“ (prižiūrėjo audeklus), netgi blogu oru privalėdavo saugoti šeimos turtą.

L: Skvirblys J. Blėkis arba balinimas // Lietuvos pajūris. 1988, nr. 82, p. 658.

Iliustracija: Drobių balinimas pievoje, XX a. / Iš Hartknoch Ch. knygos „Alt- und neues Preussen, oder Preussischen Historie Zwey Theile“. Frankfurt-Leipzig, 1684

Iliustracija: Drobių balinimas prie Minijos Butkuose, XX a. 4 dešimtmetis / Iš Viliaus Ašmio rinkinio