ligos

lgos. Mažojoje Lietuvoje įvairioms ligoms kilti ir plisti turėjo įtakos klimato sąlygos, gamtos stichijų sukelti badmečiai, karai, kontaktai su atvykėliais iš kitų kraštų, socialinė gyventojų padėtis, netinkami higienos įpročiai, tradicijos. Apie skaudžiai kraštą palietusias epidemijas žinių likę bažnytinėse knygose, vėliau – administracijos ir medicinos įstaigų dokumentuose. Daugelis lengvesnių arba masiškai neišplitusių ligų rašytiniuose šaltiniuose liko neužfiksuota.

cholera, žarnyno ūminė infekcinė liga. Jos požymiai: stiprus viduriavimas, organizmo intoksikacija, vandens ir druskų netekimas. Laiku nesuteikus medicininės pagalbos, ligonis per kelias valandas gali mirti. Cholera iš Rytų Indijos prekybos keliais pateko į Rusiją, o iš ten per rusų kareivius, 1831 atsiųstus malšinti sukilimo, – į Didžiąją Lietuvą. Iš Didžiosios Lietuvos traukiantis sukilėliams ji pirmiausia išplito Klaipėdoje, vėliau – po visą apylinkę. Cholera negailestingai siautėjo Šilutės apskrityje. Gindamasi nuo epidemijos miesto valdžia įvedė sveikatos pažymėjimus, be jų nieko neįleisdavo į miestą. Žemės savininkai turėjo skirti lėšų choleros lazaretui. Nuo šios ligos mirusiųjų kūnams laidoti skirtas nuošalus sklypas, prieš tai jo nepašventinus. Tai suerzino žmones ir kilo vadinamasis choleros maištas. Šilutės apylinkėse iš 88 susirgusiųjų mirė 71. Kovoti su šia epidemija iš Berlyno atsiųstas žymus medikas dr. Broehlis. Deja, tuometinė medicina dar nemokėjo tinkamai gydyti ir ligoniai masiškai mirdavo. Karklėje nuo šios ligos 1831 mirė 16 vyrų, 14 moterų, 12 vaikų; Šakūnuose – apie 30 žmonių, keletas žmonių mirė kaimyninėje Kalnininkų parapijoje. Metų gale epidemija atslūgo. 1831 XII 16 Šilutės valdžia paskelbė, kad apskrityje jau niekas neserga cholera.

gripas, ūmi užkrečiamoji liga, po kurios daugelis susirgdavo plaučių uždegimu ir mirdavo. Mažojoje Lietuvoje didelės gripo epidemijos siautėjo 1833, 1917 (vadinamasis Rūro), 1918 (ispaniškasis gripas) ir vėliau. Ši liga įvairiai kartodavosi kiekvienais metais.

juodligė, žmogaus ir gyvulių ūminė infekcinė liga, negydoma dažnai baigiasi mirtimi. Žmogus ja užsikrečia nuo sergančių gyvulių, pvz., tvarkydamas skerdieną, kailius, šerius. Mažojoje Lietuvoje ši liga buvo dažna, todėl 1899 I 28, siekiant apsaugoti dirbančiuosius, vyriausybė išleido įsakymą, įpareigojantį visas arklių plaukų verpyklas, šepečių iš plaukų ar šerių bei teptukų dirbtuves dezinfekuoti patalpas, palaikyti švarą. Atlikti dezinfekciją drausta darbininkams, kurių pažeista oda, bei jauniems žmonėms. 1902 X 22 įsakyta laikytis tokio pat atsargumo ir apdorojant ožkų plaukus bei kailius.

maras, ūmi užkrečiamoji, dažniausiai mirtina liga. Baltų kraštuose pirmą kartą kilo XIII a. Daug epidemijų buvo XIV–XVIII a. Daugiausia aukų pareikalavo 1709–1711 maras.

pasiutligė, ūmi užkrečiamoji liga. Ją platina sergantys mėsėdžiai gyvūnai įkandę ar apseilėję sužeistą odą. XIX a. Mažojoje Lietuvoje šia liga sirgta retai. 1897 visoje Vokietijoje jų buvo 13, o 1904 neviršijo 6. 1898 Prūsijos karalystės Infekcinių ligų institute įsteigtas pasiutligės tyrimo ir gydymo skyrius. Didesnio ligos protrūkio pavyko išvengti ėmus reikalauti laikyti šunis pririštus arba aptvare, vedžioti juos tik su antsnukiais.

raupai, pavojinga ūminė infekcinė liga, pirmąkart pasirodžiusi XVI a. Dar raupai.

raupsai, lėtinė infekcinė 1iga, pažeidžianti daugelį žmogaus organų. Ją į baltų kraštus atnešė kryžiuočiai ir kalavijuočiai. Dar raupsai.

sąnarių ligos. Jos kamuodavo žvejus bei pelkininkus, pakrančių ir kitų drėgnų vietovių gyventojus, dirbusius sunkų fizinį darbą. Jos tik suluošindavo žmones, vargindavo senimą, todėl valstybės statistinių duomenų apie jas mažiau.

šiltinė, sunki infekcinė liga. Jos formos įvairios: vidurių, dėmėtoji, grįžtamoji. 1869 krašte kilo šiltinės epidemija. Ji prasidėjo nuo karčemų ir plisdama paplente nuo Šilutės greitai apėmė Vyžių, Verdainės, Saugų parapijas, iš viso 24 kaimus. Rusnės ir Šakūnų parapijose susirgo 458 žmonės, 56 iš jų mirė. Šiltinė daugiausia plisdavo dėl netinkamų sanitarinių sąlygų, nešvaros.

trachoma, pavojinga užkrečiamoji akių 1iga. Dažnai nuo jos apankama. Yra duomenų apie šios ligos išplitimą Rusnėje XIX a. pabaigoje. Manoma, kad trachoma sirgta ir kitose Mažosios Lietuvos vietose.

trichineliozė, žmogaus ir gyvūnų 1iga, kurią sukelia nematodų klasės apvaliosios kirmėlės trichinelės. Mažojoje Lietuvoje ši liga buvo reta. Žmonėms aiškinta, kaip jos išvengti, platinti informaciniai lapeliai. Tai davė vaisių – 1903–1904 neužregistruotas nė vienas mirtinas jos atvejis.

tuberkuliozė (džiova, TBC), sunki lėtinė infekcinė liga, dėl krašto permainingo klimato buvo dažna. 1892 Mažojoje Lietuvoje iš 100 000 gyventojų nuo džiovos mirdavo vidutiniškai 259,2; didesnis mirtingumas buvo gyvenvietėse. Sergamumas ir mirtingumas nuo džiovos sumažėjo XX a. pradžioje, atradus ligos sukėlėją ir Prūsijos karalystės valdžios nutarimais pradėjus steigti specialias gydymo įstaigas bei kitais būdais rūpinantis ligoniais. 1898 Karaliaučiuje atidaryta 70 vietų, o 1903 dar viena 58 vietų vyrų TBC sanatorijos, steigiamos privačios ir įvairių draugijų sanatorijos. Miestuose steigtos poliklinikos TBC gydyti, ligonių prieglaudos, kitos globos įstaigos, stovyklos (kolonijos). Vaikai buvo gydomi bendrose sanatorijose, specialiose prieglaudose, vasaros stovyklose, miestų mokyklose. Rūpintasi izoliuoti ligonius nuo sveikųjų; siekiant išvengti TBC plitimo geležinkelio transportu 1898 išleisti specialūs valdžios nurodymai. Didelis šviečiamasis darbas atliktas leidžiant knygeles apie džiovą.

venerinės ligos, infekcinės 1igos, kuriomis dažniausiai užsikrečiama per lytinius santykius. Tai gonorėja, sifilis, minkštasis šankeris. Nuo 1900 Prūsijoje pradėta rinkti duomenis apie šias ligas. 1900 IV 30 duomenimis, Mažojoje Lietuvoje iš 10 000 suaugusiųjų tokiomis ligomis vidutiniškai sirgo per 18 vyrų ir moterų. Tačiau manoma, kad apie 35,5% ligonių nesikreipė į gydytojus. Labiausiai buvo paplitusi gonorėja. Prūsijos vyriausybė dar XIX a. pabaigoje ėmėsi priemonių užkirsti kelią šių ligų plitimui. Medicinos fakultetuose buvo įvestas specialus kursas, kitose aukštosiose mokyklose skaitytos paskaitos apie šias 1igas, imta šviesti visuomenę. Įvesta prostitučių priežiūra ir kontrolė. Vietinės bendruomenės privalėjo skirti lėšas nemokamai gydyti tokius ligonius. 1905 sifilio sukėlėją atrado Fritz Richard Schaudinn (Šiaudinis) iš Mažosios Lietuvos.

L: Jakštas P. Rusnė. V., 1992; Altpreußische Geschlechterkunde. Klaipėda, 1932; Das Deutsche Reich in Gesundheitlicher und Demographischer Beziehung. Berlin, 1907.

Leonardas Poviliūnas