liepa

lepa (lot. Tilia), liepinių šeimos medžių gentis. Krašte paplitusi mažalapė liepa (lot. Tilia cordata). Užauga iki 25 m aukščio, kamienas iki 2 m skersmens. Žievė pilkai ruda, laja tanki. Lapai ištisiniai, apskriti arba ovalūs. Žiedai dvilyčiai, taisyklingi, gelsvi. Auga dažniausiai su ąžuolais, klevais, uosiais, eglėmis. Šiltesniame Prūsos klimate vešėdavo liepų giraitės. Nuo seno liepa vertinta bitininkų kaip labai medingas augalas. Todėl dažnai liepos sodintos sodybose, jomis apsodindavo pakeles. Po 1944 suniokotame krašte dar liko vaizdingų liepų alėjų; pasitaiko itin didelių medžių. Mediena minkšta. Iš jos gaminti baldai, statinės, muzikos instrumentai. Iš karnų pinti krepšiai, vytos virvės. Liepžiedžiai buvo reikšmingas liaudies medicinos vaistas. Liepų žiedų arbata skatina prakaitavimą, mažina karščiavimą, ramina kosulį, ja skalaujama gerklė, burna. Senovėje didžiosios liepos dažnai sietos su vietos dievybėmis. Liepos vardas siejamas su veiksmažodžiu lipti, limpa (pagal lipnius liepų lapus, žiedus). Liet. liepa giminiška latvių liepa, prūsų lipe (leipe?). Dar medžių kultas.

TLE

Audronė Kaukienė

Martynas Purvinas

Iliustracija: Pyragynų kaimo liepa, Įsruties apskritis, iki 1944 / Iš MLEA