Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Lenkviečiai

bažnytkaimis ir valsčiaus centras Ragainės apskrityje.

Lénkviečiai (vok. Lenkwethen, Lengwethen, 1938 Hohensalzburg; rus. Lunino), bažnytkaimis ir valsčiaus centras Ragainės apskrityje, 14 km į pietus nuo Ragainės, plentų Ragainė–Gumbinė ir Pilkalnis–Skaisgiriai sankryžoje. Lenkviečiai įkurti po Reformacijos; ten beveik ištisai gyventa lietuvininkų. Po didžiojo maro (1709–1711) Lenkviečiuose ir apylinkėse apgyvendinta daug zalcburgiečių. Jie 1732–1735 pastatė bažnyčią iš lauko akmenų. XIX a. viduryje buvo Lenkviečių dvaras, kulmiškių kolonija ir laisvųjų kaimas. Iš viso buvo 256 gyventojai 61 sodyboje. Lenkviečiai valdė 1829 margus ir 144 rykštes žemės, laikė 83 arklius, 105 galvijus, 144 avis, 86 kiaules. Užsiimta įvairiais verslais ir amatais. Buvo sava mokykla. XX a. pradžioje ties plentų sankryža stovėjo keliolika įvairaus dydžio sodybų. Sankryžos pietrytiniame kampe buvo dvarelio sodyba. Daug viensėdžių dėstėsi laukuose. Buvo bažnyčia, mokykla, valsčiaus įstaigos, paštas, pieninė, užvažiuojamieji namai, keletas krautuvių, vėjo malūnas vakariniame gale ir kita. 1905 buvo 325 gyventojai, iš jų 10 lietuvių. 1939 buvo 364 gyventojai. Sovietmečiu Lenkviečiai nugyventi, daug senųjų pastatų nugriauta ar nevykusiai perdaryta. Bažnyčia perdarinėta, ten įrengti vadinamieji kultūros namai. Dvaro sodyba visai sunaikinta. Vietovardis sudurtinis iš Lenk- (: lenkė „klonis, loma“) ir vieta, plg. Būd-viečiai, Šilal-viečiai, Žard-viečiai.

Vilius Pėteraitis

Martynas Purvinas

Iliustracija: Apleisti Lenkviečių buvę užeigos namai, 1996