Mažosios Lietuvos
enciklopedija

ledonešis

ledo lyčių arba ižo judėjimas upėse ir ežeruose.

ledónešis, ledo lyčių arba ižo judėjimas upėse ir ežeruose. Mažojoje Lietuvoje dažniausiai būna žiemą ir pavasarį. Žiemos (rudeninis) ledonešis anksčiausiai prasideda Nemuno žemupyje maždaug gruodžio 1, Priegliuje gruodžio 5, Alnoje gruodžio 7, vėliausiai – rytinėje krašto dalyje: Romintoje gruodžio 10, o Šešupėje apie gruodžio 12. Mažesnėse upėse bei pietrytinėse srityse žiemos ledonešis būna retai. Pisos ir Šešupės upynuose mažesnius kaip 200 km2 baseinus turinčios upės užšąla be ledonešio, didesnėse jis būna kasmet. Žiemos ledonešis trunka apie 3–25 dienas. Pavasario ledonešis visose didesnėse upėse vyksta kasmet. Dažniausiai prasideda kovo mėnesio pradžioje, anksčiausiai – krašto pietvakariuose (Alnoje, Priegliaus žemupyje), vėliausiai – šiaurės vakaruose (Jūroje, Nemune ties Smalininkais). Trunka apie 2–12 dienų. Tiek žiemos, tiek pavasario ledonešis tęsiasi ilgiau, jei anksčiau prasideda. Pavasarį per ledonešį dažnai susidaro ledų sangrūdos, sukeliančios potvynius. Seniesiems paupių gyventojams ledonešis buvo labai pavojingas. Patvinusio vandens nešamos ledo lytys apgriaudavo ar visai nunešdavo medinius pastatus, Pievininkai ir žuvininkai nuo ledonešio gindavosi sodybas kurdami pakilumose, pastatus iškeldami ant aukštų tvirtų pamatų, nuo pavojingos pusės sukasdami apsauginį pylimėlį, sodindami medžių užtvaras. Pavojingas upes apjuosus apsauginiais pylimais, ledonešio grėsmė sumažėjo, paupiuose įsikūrė daugiau žmonių. Tačiau ledonešiui pralaužus pylimus, būdavo aukų, apsemdavo sodybas (taip buvo Šyškrantėje XX a. pradžioje). Dar šaktarpis.

Gintaras Valiuškevičius

Martynas Purvinas

Iliustracija: Ledlaužis Nemuno deltoje, iki 1944 / Iš žurnalo „Lietuvos pajūris“, 1984, nr. 24

Iliustracija: Srovės atneštos ledų lytys ties Rusne / Iš žurnalo „Lietuvos pajūris“, 1982, nr. 3

Iliustracija: Sprogdinamos ledų sangrūdos Unguroje prie Jurbarko, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Ledonešis Nemune, 1970