Lėcius

Lcius (vok. Lätzen, Lee, lenk. Luczany, nuo 1946 Gižycko), miestas ir apskrities centras Mozūrijoje, Allensteino apygardoje, Prūsų ežeryno centre. Saugodami kelią tarp ežerų iš Johannisburgo į Ungurą, kryžiuočiai apie 1335–1341 pastatė miško pilaitę Leczenburg. 1361 netoliese paimtas į nelaisvę Lietuvos kunigaikštis Kęstutis. Išsilaisvinęs jis 1365 užėmė ir sugriovė pilaitę (ta stovėjusi 3 km į vakarus nuo Lėciaus, ties protaka tarp ežerų). Kryžiuočiai 1377 vėl čia įsikūrė ir 1390 pradėjo mūryti pilį iš akmenų. Ji gynė siaurą sausumos ruožą tarp Dargainio ir Negotyno ežerų. Nuo XVI a. pilis įvairiai perstatinėta. XV a. viduryje netoli kūrėsi gyvenvietė Neuendorf von Leczeń (vėliau vadinta Leczen), 1612 gavusi miesto teises. Į vakarus nuo Lėciaus pastatyta Boyen tvirtovė. 1890 buvo 5486 gyventojai. Miestas išaugo kaip apskrities centras, o XX a. pradžioje kaip turizmo ir poilsio vieta. Čia sustodavo po Mozūrų ežerą plaukioję garlaiviai, kasmet Lėciuje apsilankydavo 25 000 vasarotojų. Laivų ir geležinkelio linijos jungė Lėcių su Ungura ir kitais miestais. 1939 buvo 11 847 gyventojai, veikė pramonės gamyklos, administracijos įstaigos ir kita. Ordino pilyje veikė Mozūrų kraštotyros bei istorijos muziejus. 1945 pradžioje sunaikinta per 50 % miesto.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Lėciaus kryžiuočių ordino pilis / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1–3. Göttingen, 1968