Lauknos

Laũknos (vok. Lauknen, Hohenbruch; rus. Gromovo), bažnytkaimis ir valsčiaus centras Labguvos apskrityje, 24 km į šiaurės rytus nuo Labguvos, 14 km į šiaurės vakarus nuo Miellaukių, Lauknos upės kairiajame krante. Įkurtas XVII a. pradžioje tarp tuometinių girių ir didelių pelkių, sausesniame paupio ruože. 1736 įkurta Lauknų pradinė mokykla. Lauknų apylinkėse vyravo lietuvininkai. Bažnytinės statistikos duomenimis, 1878 iš 4651 gyventojo lietuvininkų buvo 3212 (69 %). Po Bismarcko priverstinio germanizavimo 1912 iš 4250 gyventojų save laikė lietuviais dar 2000 (47 %). Lauknas supo lietuviškos vietovės: Eidlaukiai, Kupstynai, Laukvargiai, Petrikai, Saduva, Šetrikai ir kitos. XIX a. viduryje kaime buvo 50 sodybų su 525 gyventojais (visi buvo evangelikai liuteronai). XIX a. viduryje pastatyta bažnyčia, įsteigta Lauknų parapija. 1867 į Lauknas iš Mielaukių nutiestas plentas, paskatinęs Lauknų augimą. 1898 kunigo šeimoje gimė Karaliaučiaus universiteto lietuviškojo seminaro vedėjas Paulius Salopiata. XX a. pradžioje buvo 808 gyventojai, iš jų 292 lietuviai (37 %). Lauknos valdė 501 ha žemės. Tada Lauknos buvo Mažosios Lietuvos didžiojo pelkyno (Palnė, Didžioji Samanų pelkė) gausių gyvenviečių (pelkininkų kolonijos) centras. Lauknų plėtrą lėmė senųjų gyventojų pasirinkta patogi vieta įsikurti – tarp Lauknos upės ir Didžiosios Samanynės pelkės paupiu nusidriekęs 5 km ilgio ir 0,2–0,8 km pločio sausas gūbrys (iškilęs per 5–11 m virš drėgnų žemių). Tuo gūbriu tiestas ir plentas. Lauknos tada buvo iš kelių skirtingų dalių. Bažnyčia, net 5 kapinės ir vėjo malūnas buvo šiaurvakariniame gale, supami daugybės mažų sodybėlių. Ant gūbrio pietryčių link buvo išsibarstę viensėdžiai su dirbamaisiais ploteliais aplinkui. Dar viena Lauknų dalis buvo ties perkėla per Lauknos upę (į Šnekės pelkininkų koloniją bei miškus). Ties perkėla stovėjo užeigos namai, netoliese mokykla, aplink daug mažų sodybėlių. Aukštojo gūbrio pietrytiniame gale buvo 8 dideli viensėdžiai, valdę didesnius gretimos dirbamosios žemės plotus, ir girininkija Moorfelde. Abipus nusidriekusio kaimo pelkių pakraščiai sausinti tankiu griovių tinklu. Ten augintos bulvės ir daržovės, sausintos paupio pievos šienautos. Upės kairiajame krante buvo uostelis-prieplauka bulvėms ir kitkam į laivus krauti. Lauknų apylinkės garsėjo pavyzdingu pelkių kultūrinimu, ten įrengtais našiais ūkiais. Lauknos buvo administracinis ir kitoks jų centras. Lauknose buvo pelkių ir miškų administracinės įstaigos, turgavietė ir kita. Į kelias atskiras kapines sausame Lauknų gūbryje veždavo laidoti savo mirusiuosius aplinkinių pelkininkų kolonijų žmonės, gyvenę drėgnose vietose. XX a. pradžioje kaime buvo viešbutis, net 4 užeigos namai (2 iš jų laikė moterys – Minna Adomeit ir Auguste Kellmereit), gydytojas ir vaistininkas, kepėjas, taupomoji-skolinamoji kasa, Fritzo Gerulato statybinių medžiagų krautuvė, G. Pečiulio (Petschull) knygynas, 2 metalo dirbinių krautuvės, dažytojo dirbtuvė, 4 mėsinės (jų savininkai Borszet, Butzhies, Tuppat, G. Voss), 2 galanterijos krautuvės, stikliaus dirbtuvė, stiklo ir porceliano dirbinių krautuvė, Julius Peckel pardavinėjo audinius, 2 vėjo malūnai (Samuel Bajorath ir Bernh. Schmidt), arklių prekybos įstaiga, puošmenų krautuvė, paštas, kalvė, 3 siuvyklos (M. Gugat, Mich Puschin, Aug. Schipporeit), 5 batsiuviai (Gustav Griksch, Kentrat, Aug. Matki, Nassner, Ruddat), 3 įvairių prekių parduotuvės (Herm. Naujok ir kitos), račiaus dirbtuvė (Mich. Gennat), 2 stalių dirbtuvės. Tad lietuvininkai vyravo ir tarp vietos verslininkų bei amatininkų. 1939 seniūnijoje buvo 1155 gyventojai. Į Lauknas nuolat užsukdavo garlaiviai iš Labguvos ir kiti, plaukę Lauknos ir Nemunyno upėmis. Sovietmečiu Lauknos ypač nugyventos, apylinkės ištuštėjo.

Vilius Pėteraitis

Martynas Purvinas