laukininkystė XIX amžiuje

laukininkỹstė XIX ámžiuje. Carlas Cappelleris 1876 aprašė laukininkystę XIX a. Stalupėnų apskrityje. Geriausia dirva buvo dalijama į siaurus stukelius (gabalėlius), kad visi lygiai turėtų. Visur laikytasi senosios tvarkos. Būras (kaimo žmogus) buvo tik kaip žardininkas (kumetis, lažininkas) ir darbininkas. Jis neturėjo teisės nei parduoti, nei keisti žemės. Kiekvienas palikdavo savo sūnui arba dukrai, ką pats iš savo tėvų buvo gavęs. Dirva dalyta į 3 laukus: žiemos, vasaros ir pūdymą. Kur ankstesniais metais buvo žieminiai javai, ten kitais metais sėtos avižos, miežiai, žirniai ar sodinti kardupeliai (bulvės), kitais metais pūdymas. Pavasarį apie Jurgines gyvuliai varyti į ganyklas, būdavo apdirbami laukai. Pirmiausia būdavo apariamos rugienos, sėjami žirniai, vėliau – sodinami kardupeliai. Per Urbonę (šv. Urbono diena, gegužės 25) sėtos avižos, per Medardę (šv. Medardo diena, birželio 8) – sėmenys ir miežiai. Dobilų ir vikių lietuvininkai tada dar nežinojo. Apie Jonines pjaudavo žolę. Jei geras oras būdavo, pjaudavo žolę, jei blogas – veždavo mėšlą ir ardavo pūdymą. 4 savaitę po Joninių vyrai kirsdavo rugius, o moterys ir merginos grėbdavo, seni žmonės rugius į gubas statydavo. Vėliau tvarkyti kviečiai, miežiai ir avižos. Apie Idžių (šv. Egidijaus diena, rugsėjo 1) sėdavo rugius, apie Kryželį (Kryžiaus išaukštinimo diena, rugsėjo 4) – kviečius. Tuo pačiu metu raudavo linus, juos kuldavo ir tiesdavo. Vėliau pjaudavo atolo pievas. Po Mikėlės (šv. Mykolo diena, rugsėjo 29) kasdavo kardupelius, nuimdavo daržoves. Mindavo linus. Pabaigus laukų darbus, galvijai varyti į staldą (tvartą). Javus kuldavo vėlų rudenį iki Kalėdų. Moterys šukuodavo linus ir juos verpdavo. Vyrai mėždavo tvartus ir pjaudavo akselį.

L: Kapeleris K. Kaip senieji lietuvininkai gyveno // Lietuvininkai. V., 1970, p. 351.