Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Labguvos apskritis

administracinis teritorinis vienetas.

Labguvõs apskrits su įlinkiais pietuose bei išlinkiais rytiniame ir vakariniame pakraščiuose driekiasi abipus Deimės ir Timbros upių. Ribojosi su Pakalnės, Įsruties, Vėluvos ir Sembos apskritimis bei Kuršių mariomis. 1939 apėmė 1065 km2 plotą su 51 885 gyventojais (48,7 žmogaus 1 km2), 11 bažnytkaimių su evangelikų liuteronų parapijomis bei katalikų bažnyčia Labguvoje, apie 111 kaimų-seniūnijų, susidedančių iš 346 gyvenviečių. Apskrities ribos nebuvo pastovios iki 1818, kada atliktas paskutinis administracinis pertvarkymas. Mielaukių ir Papelkių parapijos 1809 prijungtos prie Tepliavos apskrities, kaip kompensacija Labguvos apskričiai priskirtos Paustininkų ir Pavandenės parapijos. Dar 1850 šiauriniai Lauknos parapijos kaimai (kaip Petrikai ir kiti) prašė valdžios juos prijungti prie Pakalnės apskrities. Nuo 1819 apskrities valdyba ėmėsi svarbių kelių tiesimo darbų. Nutiestas kelias iš vakarų į rytus, geležinkelis iš Karaliaučiaus per Labguvą į Tilžę. Siaurasis geležinkelis vedė iš Įsruties į Papelkius, Mielaukius ir Pyplinę, iš Labguvos į Tepliavą. Plentas tiestas iš Mielaukių į Lauknas ir Kryžionus. Gyventojai vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, miškininkyste ir žvejyba. Vyravo mažažemių darbščių laukininkų ūkiai (iki 5 ha – 2814 ūkių). Ūkio dydis dažniausiai iki 20 ha (4713 ūkių), per 100 ha jų būta mažiau (100) ir tik 1 dvaras turėjo daugiau kaip 1000 hektarų. Ištisos ūkininkų kartos likdavo savo ūkiuose iki 200 metų. Apskrityje buvo daug pieninių ir malūnų, du kopūstų raugimo fabrikai (Labguvoje ir Gilijoje), odų apdirbimo dirbtuvė (Labguvoje). Apskritis garsėjo dideliais, žmonių nepertvarkytais miškais, kuriuos prižiūrėjo 7 miško urėdijos ir 34 girininkijos. Laukinių žvėrių gausa viliodavo Vokietijos didžiūnus medžioti. Lentpjūvės naudojosi dideliais miškų plotais. Iš žemės turtų paminėtina durpės ir molis. Plytas ir čerpes gamino Šilkaimio, Dėdavos ir Papelkių plytinės. Vietos poreikiams durpes gamino Agilos ir Pakalvių (Jurkų) įmonės. Kuršių mariose pagautomis žuvimis prekiauta pamariškių turguose, o perteklius perdirbtas į žuvies miltus Labguvoje. Pamarėse šienaujamos nendrės naudotos stogams dengti arba plaušiniams gaminti. XVI a. apskrities rytinė dalis buvo perdėm lietuviška. Deimės upės dešiniajame krante Jono Bretkūno laikais lietuviškai kalbančių gyventojų buvo dauguma, o Deimės kairiojoje pusėje lietuvininkai mišriai gyveno su prūsų palikuoniais. Dar po maro 1719 lietuvininkų gyventa iki Rendės, Labguvos ir į rytus nuo Laigyčių bei į vakarus nuo Laukiškos. Jų labai sumažėjo per didįjį marą, kada mirtingumas per 1 metus išaugo 11 kartų (nuo 436 iki 5672 gyventojų). Į tuščias sodybas atkelti vokiečiai iš įvairių Vokietijos sričių ir vokietinti lietuvininkai. XIX a., sustiprėjus vokietėjimui, lietuvių nuošimtis vis mažėjo. Statistikos duomenimis, 1837 iš 38 173 apskrities gyventojų lietuvių buvo 12 948 (33,9 %); 1852 iš 44 807 – 14 454 (32,3 %); 1861 iš 47 288 – 9612 (20,3 %); 1890 iš 53 220 – 8666 (16,3 %); 1900 iš 51 194 – 6256 (12,2 %); 1905 iš 51 295 – 5581 (10,9 %); 1910 iš 51 057 – 4161 (8,1 %). 1848 beveik visose apskrities bažnyčiose tebebuvo laikomos lietuviškos pamaldos. Bažnyčios statistikos duomenimis, 1897 iš 45 738 gyventojų lietuvininkų buvo 10 764, arba 23,5 %, 1901 iš 33 476 gyventojų – 9594, arba 28,6 %, 1912 iš 33 576 gyventojų – 7289, arba 21,7 %.

Vilius Pėteraitis

Iliustracija: Kuršvaltės Labguvos prieigose, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Apsemta laukininko sodyba Nemuno deltoje, Labguvos apskritis, 1930 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)

Iliustracija: Vienas Labguvos uostų, 2002