Kuršių marių ragai

Kušių mãrių raga, kranto kyšuliai tarp įlankų. Jų gausu Kuršių nerijos rytiniam krante. Tarp 16 ir 18 km nuo Klaipėdos į pietus yra Budnio ragas, kurio pietinė dalis ties Meilės slėniu vadinama Lybikio ragu. Bukas Avikalnio ragas yra per 1 km į pietus nuo Juodkrantės, o dar už 7–8 km – didelis Naglių ragas. Pagal kilmę ir geologinę sandarą Kuršių marių ragai yra struktūriniai, susidarę iš kietesnių ir atsparesnių uolienų, ir akumuliaciniai, sudaryti iš birių sąnašų (smėlio). Dideli struktūriniai Kuršių marių ragai, sudaryti iš moreninio priemolio ir riedulių, – Ventės ragas ir Rasytės ragas. Tai ledynmečio liekanos. Stambiausi akumuliaciniai smėlio ragai yra vakariniame Kuršių marių krante – tai Avikalnio, Naglių, Lydumo, Žirgų ragas (Arklių ragas), Pervalkos ragas (žemiau Pervalkos), Ožkų ragas, Didysis Preilos ragas, Bulvikio ragas (tarp Preilos ir Nidos), Parnidžio ragas, Grobšto ragas, Kaspalėjos, Priedyno ragai. Kuršių marių ragai yra asimetriški – pietinė pusė ilgesnė už šiaurrytinės krypties. Asimetriškumą lemia vyraujantys pietvakarių krypties vėjai, bangavimas ir srovės. Kuršių marių ragai yra įvairaus dydžio – Ventės rago ilgis 5 km, plotis 2 km, Grobšto rago ilgis 5 km, plotis apie 2 km. Kuršių marių ragai nerijoje susidarė tose vietose, kur vėjai daugiausia supustydavo smėlio pro tarpkopių defliacines griovas į marias, o marių bangos ir priekrantinės srovės tas smėlio sąnašas perskirstė. Dabartiniai nerijos ragai susiformavo XVII–XIX a., kai susidarė slenkančiosios kopos ir Kuršių marių smėlio ragai pradėjo sparčiai augti. XIX a. viduryje daugelis Kuršių marių ragų dar augo. Kadangi vidutinis kopų slinkimo greitis per metus nerijoje 8–11 m, Naglių ragas per metus pailgėdavo 12,8 m, Parnidžio ragas – 13,7 m, Grobšto ragas – 9,1 m. Tačiau XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Kuršių marių ragai pailgėdavo mažiau – Grobšto 4 m, Parnidžio 4 m [Naglių 0 m], Žirgų 5 m per metus. XIX a. pabaigoje, kai beveik pusė slenkančiųjų kopų buvo sustabdyta, prie jų buvę ragai liovėsi augti ir pradėjo mažėti. Pietvakarių krypties vėjų sukeltos bangos ir srovės ėmė sparčiai ardyti Kuršių marių ragus ir pildyti smėliu tarp jų esančias įlankas. Kai kurie (Marčios, Žuvėdrų, Skilvytės, Alsmino) išnyko. Prie Kuršių marių ragų būdavo patogu žvejoti velkamaisiais tinklais ir ten juos džiovinti. Žvejybos prižiūrėtojas paskirstydavo, prie kurio rago žvejoti atskiroms žvejų grupelėms. Per šimtmečius susiklostė Kuršių marių ragų vardai kuršių kopininkų, lietuvių ir kitomis tarmėmis, vokiečių kalba. Dabar Kuršių marių ragus vanduo per metus ardo 0,5–2,0 m greičiu.

L: Berendt G. Geologie des Kurischen Haffes und seiner Umgebung. Königsberg, 1869; Wichdorff H. Geologie der Kurischen Nehrung. Berlin, 1919; Gudelis V. Lietuvos įjūris ir pajūris. V., 1998.

Zigmas Janukonis

LE