krosnys

krósnys, įrenginiai patalpoms ir vandeniui šildyti, maistui gaminti. Senovėje dūminiame name tam skirtas atviras ugniakuras. Vėliau gyvenamosiose patalpose paplito molinės, mūrinės ir koklinės krosnys. Kaimų namuose būdavo kelios krosnys: didžioji duonkepė krosnis, virtuvės krosnis maistui virti (pėčis, pečius, mūrelis), šildymo krosnis stuboje ir kitur (pečiukas), šildomas koklių suolelis palei krosnį – kakalys (kakalį šiltą minėjo ir K. Donelaitis Metuose), benkis. Iš puošnių figūrinių koklių sumūrytos krosnys buvo gerųjų patalpų puošmena. Nedideliuose namuose krosnių būdavo mažiau, jos kūrentos iš virtuvės. Krosnys buvo vasarinės (maistui gaminti ir vandeniui šildyti) ir žieminės. Pvz., mažojoje estuboje dažniau pakurta krosnis su benkiu (naudojama drabužiams džiovinti, paruoštam valgiui šiltam išlaikyti orkaitėje – rėrėje), o didžiojoje estuboje buvo retai kūrenama didelė krosnis su dideliu benkiu, duonkepiu ir kita. Patobulintose krašto krosnyse būta papildomai įrengto židinėlio apšvietimui, palikta vietos įvairaus dydžio puodams ir dideliems katilams kaitinti. Paprastesnės molinės ir mūrinės krosnys įrengtos jaujose ir pirtyse, kartais – rūsiuose. Pasiturinčių miestiečių būstams šildyti nuo XVI a. statytos ornamentuotų koklių krosnys. Maistui gaminti ilgai buvo naudotos virenės. Iki 1945 miestuose ir miesteliuose plito centrinis šildymas. Tradicinės šildymo krosnys prarado savo reikšmę, kai kur liko kaip interjero puošybos elementas. XIX a. krašto bažnyčiose plito didelės metalinės dekoruotos krosnys, kūrentos žiemą prieš pamaldas. Įvairaus dydžio ir pavidalo krosnys įrengtos mokyklose ir kitur. Sovietmečiu Mažosios Lietuvos tradicinės krosnys labai nukentėjo: ateivių blogai prižiūrimos greičiau suiro, vietoj jų statytos jau kitokios. Griaunant senuosius pastatus, daug puošnių krosnių sunaikinta.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Pabėtų bažnyčios senovinė krosnis, 2001

Iliustracija: Krosnis – Nemunyno žvejo virtuvė, apie 1930 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)