Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Kliošių miško urėdija

valstybinis miškų valdybos vietinis centras.

Klioši mško urėdijà (vok. Oberförsterei Klooschen), valstybinis miškų valdybos vietinis centras. Kliošių miško urėdijos sodyba buvo netoli Priekulės ir Gropiškės, Minijos ir Kliošių miško pakraštyje. Bendras Kliošių miško urėdijos valdų plotas apie 6000 ha, iš jų 2000 ha pelkės. Visas miškas priklausė valstybei, iš miškų ir pelkių gauta daug pelno. Kliošių miško urėdijai priklausė Šernų, Lūžijos, Stariškės, Blymacių, Begėdžių, Ašpurvių girininkijos ir Tyrų, Svencelės, Dauparų durpynų meistrijos, Butkų ir Dauparų pelkės eiguvos. Prie Minijos buvo Šernų girininkija, pamėgta klaipėdiškių iškylavimo vieta. Šernų didžiajame miške vyravo spygliuočiai. Girininkijoje užsiimta ir žemės ūkiu. Lūžijos girininkija buvo prie Klaipėdos kanalo. Miške vyravo pušys. Be tarnybinės žemėvaldos, Lūžijai priklausė vandens medžioklės plotai mariose. Stariškės girininkija buvo apylinkės šiaurės rytuose, šalia Stariškės žvejų kaimo. Jai priklausė daug pušynų, ančių medžioklės plotai mariose ir medžiojamų varnų kolonija. Prie Šepotų kaimo ir Veiviržo upės buvo Begėdžių girininkija, prie Stanaičių kaimo – Blymacių girininkija. Toliau šiaurės kryptimi už Pėžaičių buvo Ašpurvių girininkija. Prie Klaipėdos kanalo buvo 2 durpynų meistrijos – Tyrų ir Svencelės. Seni durpynai čia keitė aukštapelkes. Dauparų pelkės plotą sudarė apie 400 ha. Butkuose buvo 150 ha valstybinio miško plotas. Dauparai ir Butkai neturėjo atskirų girininkijos pastatų, čia dirbę miškininkai gyveno nuosavuose namuose. Kliošių miško urėdijos reikalus tvarkydavo vienas girininkijos sekretorius. Be jo, biure kartais dirbdavo po vieną mokinį, besimokantį girininkystės amato.

Dar skaitykite: girininkijos, medžioklė, miškininkai Klaipėdos krašte.

L: Karalius H. Jagd und Jäger im Memeiland // Memelland Kalender. Oldenburg, 1968.

Iliustracija: Milkurpių (Kliošių) girininkija, iki 1939 / Iš laikraščio „Lietuvos pajūris“, 1985, nr. 38