Klaipėdos gyventojai

Klapėdos gyvéntojai. Prie 1252 įkurtos Mümelburgo pilies kūrėsi civilių gyvenvietė. Pirmieji kolonistai buvo vokiečiai, atvykę iš Dortmundo apylinkių. Naujasis miestas augo labai iš lėto: tik po 40 metų prireikė atskirų miestiečių kapinių – iki to laiko mirusiesiems laidoti pakako plotelio prie Šv. Jono bažnyčios sienos. Visi civilinės paskirties namai iki pat XV a. vidurio spietėsi pilies rytinėje pašonėje. 1447 čia gyveno 47 žmonės, buvo 4 karčemos. XV a. stojus ramesniems laikams, užsimezgė glaudesni prekybos ryšiai su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Hanzos pirkliais; Klaipėda ėmė sparčiau augti: 1503 joje gyveno 150, 1527 – 600, 1553 – 756, o 1630 – 1000 žmonių. Absoliuti jų dauguma buvo vokiečiai. Tada greta miesto kūrėsi kompaktiškos vietinių gyventojų kolonijos – Klaipėdos priemiesčiai. Pirmasis jų – Vitė atsirado XIII a. Ordinas čia apgyvendino prūsus, vėliau joje kūrėsi ir kuršių bei žemaičių šeimos. Įsigaliojus Melno ir Torunės taikos sutartims, į Klaipėdos apylinkes grįžo nemažai senųjų šio krašto gyventojų. Savo namus jie statėsi Vitėje, Krūmamiestyje bei piečiau Klaipėdos, taip formavosi būsimoji Smeltė. Taigi vokišką Klaipėdą jau XVI a. supo lietuviški priemiesčiai. Lietuvybės pozicijas mieste sustiprino Reformacijos pergalė Prūsijoje. Šia kalba imta leisti gausi religinė literatūra, laikytos lietuviškos pamaldos, prie bažnyčių kurtos lietuviškos mokyklos. Ignoruoti lietuvių miestiečių jau nebebuvo galima. Nuo šiol lietuviams trukdyta apsigyventi Senamiestyje bei Friedricho mieste, jiems drausta verstis prekyba, amatais. 1666 išleistas bei 1681 pakartotas potvarkis Neu Revidierte Tax-Gesinde- Kleider- und andere Ordnung [Mokesčių, samdinių, aprangos ir kitos naujos taisyklės], pagal įstatymą įtvirtinęs lietuvių diskriminaciją. Juo ir vėlesniais įsakais už tą patį darbą vokiečiams nurodyta mokėti didesnį, lietuviams – mažesnį atlyginimą, šiems drausta avėti chromo batais, dėvėti kiaunių arba lapių kailio kepures, moterims – gaubtis vokiškomis skaromis. XVII a. pabaigoje augančiam miestui pristigus darbo rankų, nustota drausti lietuviams atvykti ir įsikurti. Nuo tol Klaipėda ėmė kiek lietuvėti. Antai 1722 tarp jame gyvenusių 3413 asmenų 204 buvo nuolatiniai ir padieniai darbininkai; be jų, miestiečių šeimose dirbo 150 mergų ir 35 bernai, 145 pameistriai. Absoliuti jų dauguma buvo lietuviai. Buvo ir lietuvių miestiečių: tarp 13 šeimų, įsikūrusių prie Kūlių vartų, – 7, iš 100 šeimų, gyvenusių prie miesto šiaurinių vartų – 39. Dar daugiau lietuvių įsikūrė Smeltėje, kur jie ilgainiui sudarė daugumą gyventojų. Dar gyveno škotų, anglų, žydų, švedų, danų, olandų. Ryškiau įsitvirtinti pavyko tik anglams (XVIII–XIX a.), kiek vėliau ir žydams. Negausios lietuvių mažumos vaidmuo ekonominiame, juolab kultūriniame gyvenime nebuvo reikšmingas. Į miestą nuolat plūdo žmonių iš Vokietijos, jame lietuvių vėl labai sumažėdavo. Antai vien 1626–1627 į Klaipėdą iš karto atvyko 700 vokiečių kareivių ir karininkų. Daugelis jų – su šeimomis. Po 1709–1711 didžiojo maro į Klaipėdą atsikėlė 233 zalcburgiečiai. Vokiečių žinynai nurodo mažesnį lietuvių skaičių (pvz., Der Grosse Brockhaus, Leipzig, 1932, tvirtina 1931 jų buvus tik 11%). Lietuvių skaičius itin spėriai didėjo prieškariu: 1934 iš 440 Klaipėdoje gimusių kūdikių 264 jau buvo lietuvių vaikai. 1945 pradžioje užimtoje Klaipėdoje sovietai rado tik 28 senuosius gyventojus (kiti buvo pasitraukę jūra ar Kuršių nerija).

Albertas Juška

Iliustracija: Klaipėdos miestelėnų mėgstama pasivaikščiojimo vieta prie Locmano bokšto. Atvirukas, XIX a.–XX a. pradžia / Iš Viktoro Raševskio rinkinio