Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Karvaičiai

bažnytkaimis Klaipėdos apskrityje, Kuršių nerijoje.

Karváičiai (kuršininkų kорininkų Karwiki, Karvaite vececieme, Vececiems, Senciems; vok. Carwaiten, Karwaiten, Karweiten), bažnytkaimis Klaipėdos apskrityje, Kuršių nerijoje, tarp Preilos ir Pervalkos, 1,5 km į šiaurę nuo Preilos, ties Karvaičių įlanka, Ožkų ragu, didžiąja Karvaičių kopa (Karvaičių kalnu). Paminėti 1509 pratęsiant karčemos privilegiją; tada Karvaičiuose gyveno 19 žvejų šeimų. 1519 minėti Gravaitten, 1614 Karweiten. 1541 buvo 90, 1650 – 15, 1773 – apie 80 gyventojų, daugiausia žvejai. Karvaičiai priklausė Kuncų parapijai. Nuo 1709 kas trečią sekmadienį pamaldas Karvaičiuose laikydavo kunigas iš Klaipėdos (ne visada atvykdavęs). XVI a. pastatyta koplyčia, 1741 jos vietoje – bažnyčia, sunykusi 1797 užpusčius smėliu. Parapija jau 1794 buvo perkelta į Juodkrantę. 1736 įsteigta lietuviška mokykla. Karvaičiuose 1776 gimė Martynas Liudvikas Rėza, aprašęs šio kaimo žuvimą eilėraštyje Nugrimzdęs kaimas, o M. L. Rėzos talkininkas, vyriausiasis Kuršių marių žvejybos prižiūrėtojas Ernstas Wilhelmas Beerbohmas – elegijoje Paskutinis Karvaičių medis (1830). Nuo 1786 Karvaičių gyventojai kovojo su vėjo nešamu smėliu, užpustančiu sodybas. Karvaičių link slinko didžioji kopa, užguldama vis daugiau pastatų. Dalis Karvaičių gyventojų pasitraukė į Preilą ir Pervalką. Jiems Karvaičiai liko senąja gimtine – Senciems. Paskutiniai gyventojai Karvaičius paliko 1797 – tada smėlis užklojo visas kaimo liekanas. Užpustytų Karvaičių gyventojai 1794 pradėjo kurtis Juodkrantės pietiniame gale, vadinamuosiuose Naujuosiuose Karvaičiuose. Ten pastatyta bažnyčia. Kai kurie išsikėlė į Nidą ir Naglius. Vietovardis kilęs iš lietuviško asmenvardžio Karváitis.

Vilius Pėteraitis

Erikas Purvinas

Martynas Purvinas

Iliustracija: Užpustytas namas / Iš O. Schlicht „Die Kurische Nehrung in Wort und Bild“, 1924