Kalnininkai

Kalniniñkai (vok. Kallniningken, nuo 1938 Herdenau; rus. Prochladnoje), bažnytkaimis Pakalnės apskrityje, 20 km į pietus nuo Rusnės, 5 km į pietryčius nuo Karklės. Kaimas kūrėsi kalvelėse, iškilusiose virš užliejamos Nemuno deltos žemumos. 1677 statyta bažnyčia (Kalnininkų parapija) buvo pakilesnėje vietoje, kelių sankryžoje, ties kuria spietėsi didesnės sodybos. Vėlesniais amžiais griovių tinklu nusausinus apylinkes, naujesni Kalnininkų vienkiemiai išsibarstė dideliame plote. Kalnininkuose vyravo vidutinės ir didelės ūkininkų sodybos, auginta daug galvijų. Dar iki 1736 įkurta mokykla, vėliau virtusi triklase, lankoma vaikų iš gretimų kaimų: Akelninkų, Pūstučių, Virbalų ir Vitkų. Paskutiniai mokytojai buvo lietuvių kilmės: A. Gurny (: Gurnỹs), E. Küpel (: Kipelis), Br. Reidies (: Reidỹs), Ruddies (: Rudỹs), Schimkoreit (: Šimkoraitis) ir A. Waldeit (: Valdaitis). XX a. pradžioje pro Kalnininkus ėjo plentas ir siaurasis geležinkelis į Karklę. Seniūnijoje 1939 buvo 592 gyventojai, o Kalnininkuose – paštas, geležinkelio stotelė, vaistinė, gydytojas, veterinaras, sporto aikštė, pieninė, malūnas, kelios krautuvės. Valsčiaus lietuviškumą liudija ir gyventojų pavardės, pvz., Bajoras, Dangelaitis, Dovydaitis, Grabauskas, Kuras, Liliškys, Mainius, Margis, Naujokas, Nebijonaitis, Pudikas, Reidys, Rimkus, Švelnius, Trunšelis, Urbonas, Valkius, Vencelis, Vybernaitis. Kai kurios pavardės žinomos tik Mažojoje Lietuvoje, pvz., Dervelis, Grąštas, Liliškys, Mainius, Pareigis, Pudikas, Pūstutis, Reidys, Švelnius, Trunšelis, Valkius, Vybernaitis. Sovietmečiu geležinkelis ir vienkiemiai sunaikinti. Senų sodybų 1994 dar buvo pakelėje, bažnyčios liko tik griuvėsiai. Vietovardis yra priesagos -iniñkai vedinys iš pavardės Kanius arba iš lietuvių kalniniñkas – kalnų gyventojas.

Vilius Pėteraitis

Martynas Purvinas

Iliustracija: Kalnininkų pieninė, 1934 / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo