jaunimas

jaunmas. XIX ir XX a. sandūroje Mažojoje Lietuvoje šis žodis suvokiamas keliomis prasmėmis: 1) žmogaus amžiaus tarpsnis; 2) jaunimo pasilinksminimų vakarėlis; 3) jaunimo bendraamžių bendrija.

1. Jaunystė prasidėdavo įėjus į bendriją, vienijamą teritorijos, amžiaus ir bendrų interesų. Kai kada jaunuolių amžių ribodavo jaunimo brandos apeigos, dažniausiai konfirmacija; jaunystė baigdavosi vestuvėmis, kai kada – sulaukus senbernio, senmergės amžiaus ar pagimdžius nesantuokinį kūdikį. Kiek kitaip jaunystės pabaiga suvokta prieš keletą šimtmečių. Kai kurie XVI–XVII a. šaltiniai liudija, kad merginos jaunystė baigdavosi tik pagimdžius pirmą vyriškos lyties kūdikį. Vėlesni aprašai liudija, kad jaunystės pabaiga būdavo siejama su pirmojo bet kokios lyties vaiko gimimu. 1866 Eduardo Giseviaus straipsnyje Kai kurie dar prieš keletą dešimtmečių buvę lietuvininkų gimtuvių ir krikštynų papročiai rašoma, kad dar prieš kelis dešimtmečius tik po gimdymo ir pakrikštijus vaiką moterys keisdavo galvos dangą. Vėlesniais laikais su jaunyste atsisveikindavo vestuvių išvakarėse (baldijimosi, trenksmo, polterabend vakaro metu).

2. Vakarėlio prasme jaunimas minimas gausiuose XIX a. šaltiniuose, liaudies dainose. Dažniausiai kaimo jaunimas susiburdavo į pasilinksminimus kalendorinių, rečiau šeimos švenčių metu, taip pat šventadieniais (dažniausiai jų išvakarėse – šeštadienio vakarais). Neretai jaunimas sueidavo į vakarėlius po talkų (ypač jie padažnėjo XX a. pradžioje). Vakarėlius rengdavo karčiamose, rečiau – pas ūkininkus, gamtoje. Vakarėlyje jaunuoliai šokdavo, dainuodavo, žaisdavo žaidimus, aptardavo kaimo jaunimo reikalus. Surinkimuose dalyvaudavę tėvai savo vaikams draudė šokti ir dainuoti, todėl lietuvininkų jaunimo dalis gyveno gana uždarą gyvenimą; jei vakarėliai ir buvo rengiami, jie apsiribodavo žaidimais ir pokalbiais.

3. Lietuviai (kitaip negu vokiečiai, latviai ir kiti) neturėjo specialaus teritorinę kaimo ar miestelio jaunimo bendriją nusakančio žodžio, todėl šį socialinį vienetą vadino jaunimu. Jaunimo bendraamžių bendrija gyvavo daugiausia laisvalaikio susiėjimų metu: per vakarėlius, gegužines, pasilinksminimus po darbų, šeimos šventes, sambūrius prie sūpuoklių, šventadienių ar šiokiadienių susibūrimus jaujose, klėtyse, bažnytkaimiuose po pamaldų. Kaimo ar miestelio jaunimą suburdavo ir neintensyvaus darbo suėjimai: naktigonė, vakarojimas, drobių saugojimas. XX a. pradžioje, aktyvėjant visuomeninių organizacijų veiklai, jaunimo bendrijos prarado teritorinį pobūdį.

L: Lasickis J. Apie kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus. V., 1969; Lietuvininkai. V., 1970; Vyšniauskaitė A. Lietuviai IX a.–XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose. V., 1994; Šaknys Ž. Lietuvos kaimo jaunimo bendravimo formos XX a. 3–5 dešimtmečiais: Klasifikacija // Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 metais. V., 1990, p. 146–157; Šaknys Ž. Brandos apeigos Lietuvoje. XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmojoje pusėje // Lietuvos etnologija. T. 1. V., 1996.

Žilvytis Šaknys

Iliustracija: Lietuvių jaunimo sueiga ant Rambyno kalno, 1911 / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai“, 2000