heraldika

heráldika (pranc. heraldique), istorijos mokslo šaka, tyrinėjanti herbus. Heraldika skirstoma į teorinę, praktinę, juridinę ir meninę. Herbus pradėta naudoti vykstant Kryžiaus karams (XII–XIII amžiuje). Riterių turnyruose kiekvienas dalyvis turėdavo tik jam vienam būdingus ženklus, pavaizduotus jo skyde ir vėliavoje. Turnyro metu skydai buvo išstatomi viešai apžiūrai, o specialus asmuo heroldas aiškino skyduose pavaizduotus simbolius. Buvo labai griežtos simbolių vaizdavimo taisyklės, jos sudarė heraldikos pagrindus. XIV a. pradžioje atsirado specialūs aiškinamieji raštai, herbų simbolių ir jų sudarymo taisyklės. Vėliau herbai žymėjo riterių kilmę ir kilmingumą. Naujus herbus suteikdavo karalius arba seimas. Šiandien herbai tyrinėjami kaip būdingas bajoriškosios kultūros istorinis palikimas, Heraldikos mokslas glaudžiai susijęs su atskirų šeimų genealogija, numizmatika, sfragistika. Lietuvos bajorai nuo seno naudojosi tam tikrais jų šeimoms būdingais ženklais, pažyminčiais žemės ribas. XV a. pradžioje jie tapdavo šeimų herbais (vok. die Erbe – paveldėtojas). 1413 m. Horodlėje Lietuvos bajorų 47 šeimoms buvo suteikti Lenkijos didikų herbai ir leista jais naudotis. Toks procesas vadinamas adopcija. Didžiosios Lietuvos herbai glaudžiai susiję su Lenkijos, todėl žinynai ir studijos dažniausiai būna bendri. Lietuvos karaliaus Mindaugo herbas – apversta M raidė su kryžiumi, Algirdaičių herbas – Vytis, Vytauto laikų monetose dažnai užtinkami Gediminaičių stulpai.

Povilas Vitkevičius

Iliustracija: Mindaugo herbo – apverstos „M“ raidės su kryžiumi motyvas ant rekonstruotos Vilniaus Katedros plytelės / lš Marijaus Blyno knygos „Lietuvos Vytis, Karalius Mindaugas, Medininkai ir...“, 1993

Iliustracija: Toninis Lietuvos Respublikos herbas Vytis. Patvirtintas 1991 IX 4. Jau 700 metų šis heraldikos ženklas Europoje reiškia Lietuvos valstybingumą ir vienija tautą siekiant apginti lietuvių etnines žemes