hegzametras

hegzãmetras (gr. hexametron < hex – šeši + metron – matas), antikinis eilėdaros metras – šešiapėdė spondėjų ir daktilių (priešpaskutinė pėda visada daktilis) eilutė su 1 (trečiojoje pėdoje) arba 2 (antrojoje ir ketvirtojoje pėdoje) cezūromis. Naujųjų laikų eilėdaroje hegzametro eilutę sudaro 6 kirčiuoti skiemenys (pirmasis eilutės skiemuo visada kirčiuotas), tarp kurių būna 1 arba 2 nekirčiuoti (Ant saulelė, vėl / nuo mūs atstodama ritas). Kristijono Donelaičio poemoje Metai (parašytoje 1765–1775) antikinis hegzametras pritaikytas lietuvių kalbai: metriniai iktai derinami su natūraliais žodžių kirčiais, eilutėse kaitaliojami toniniai daktiliai su chorėjais (o ne kiekybiniai daktiliai su spondėjais, kaip antikiniame hegzametre). Donelaitis hegzametrą pavertė toniniu, bet kartu stengėsi išlaikyti ir skiemenų trukmės santykius, būdingus antikiniam hegzametrui. Dėl to jo hegzametrą (pagal Aleksą Girdenį) tikslinga vadinti metrotoniniu. Vėliau Mažojoje Lietuvoje toniniu hegzametru rašė Martynas Liudvikas Rėza (1824 eilėraštis, skirtas Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaro šimtmečiui), Georgas Sauerweinas (poema Nemunyčiai). Sovietmečiu Jonas Užpurvis hegzametru parašė epą Turgus baltųjų vergų.

MLFA