glaukonitiniai smėliai

glaukontiniai smliai Mažojoje Lietuvoje aptinkami dviejose skirtingo amžiaus nuosėdinėse formacijose: kreidos – terigeninėje kvarcinėje fosfatinėje ir paleogeno – terigeninėje kvarcinėje. Pirmõsios formacijos nuogulos išplitusios visame regione. Tilžės apylinkėse ji slūgso 150 m gylyje, o pietvakarinėje dalyje – Ylavos apylinkėse slūgso giliau kaip 400 m. Ją sudaro žalsvi, žalsvai pilkšvi įvairiagrūdžiai molingi aleuritiniai smėliai. Viršutinė pjūvio dalis karbonatinga. Smėlis birus, silpnai sucementuotas molingos medžiagos; glaukonitas pasiskirstęs netolygiai – nuo 1,2 iki 76,9%. Mažiausia vidutinė jo koncentracija smėliuose (4,3–14,2%) nustatyta pietinėje ir vidurinėje regiono dalyje, maksimali (per 50% smėlingos aleuritinės nuogulų dalies) – Mühlhauseno (rus. Gvardeiskoje) apylinkėse. Čia nuogulos slūgso 240 m gylyje. Antroji terigeninė kvarcinė formacija išplitusi Sembos pusiasalyje ir regiono pietvakariuose. Viršutinė šių nuogulų pjūvio dalis atsidengia šiaurinėje Sembos pusiasalio dalyje. Formacijos storis iki 126 m, bet gerokai kinta. Ją sudarantys smėliai netolygiai sucementuoti molingos medžiagos. Formacijos smėlingose nuosėdose glaukonitas pasiskirstęs netolygiai. Didžiausia jo koncentracija (per 47%) yra „mėlynojoje žemėje“ (viršutinio eoceno Prūsų svitos padas), mažiausia (1–3,6%) – vidutingrūdžiuose „viršutinio dribsmėlio“ (tos pačios svitos kraigas) smėliuose.

Alfredas Radzevičius