gintaro rūšys ir savybės
giñtaro ršys ir savýbės. Prūsijoje XVII a. buvo gerai žinomos baltojo ir geltonojo gintaro, naujojo ir senojo gintaro savybės, kuo jie skiriasi (pagal žievę, svorį, skonį, kvapą ir kita). Paulius Speratas, Pamedės liuteronų vyskupas, turėjo minkštojo gintaro gabalą. Simonas Grunau mini vieną gintaro vyresnįjį, kuris tokį gabalą iškasęs iš žemės ir 1332 įmetęs į jūrą kartu su rašteliu, kuriame rašoma, kad ši medžiaga turinti sukietėti. Tas gabalas po 166 metų kartu su rašteliu vėl sužvejotas jau visiškai kietas. Dar senovėje pastebėta, kad iškastinis ir sužvejotas gintaras gerokai skiriasi. Patyrę raižytojai lengvai atskirdavo, kurioje pakrantėje (Laukstyčių, Pomeranijos, Klaipėdos ar Kuršo) gintaras rastas. XIX a. amžiuje nerijoje prie Dancigo, ypač Krackau ir Bonesack, Bresen, Gletzkau ir kitose gyvenvietėse (tiek pajūrio kopose, tiek pačioje pakrantėje), buvo kasamas juodas gintaras, jis buvo randamas mėlynoje kaip uola gličioje žemėje, prie Kraštupėlių – juodoje, gličioje, teplioje ir minkštoje. Prie Ūbininkų gintaro radimvietės žemė priminė sutrūnijusią drėgną medieną, tačiau jei ji būdavo sausa, gintaro nebuvo ko tikėtis. Nustatyta, kad šlifuotas gintaras pritraukia sausas geležies, aukso, sidabro drožles, medį, plaukus, šiaudus, patį magnetą, drėgmę, net vandenį. Pucige buvo rastas gintaro gabalas, traukęs prie savęs sausus lapus, nutolusius nuo jo per dvi pėdas. Gintaro būdavo randama su į jį įaugusiais medžio gabalėliais, meldais, sraigėmis, kriauklėmis, derva. Gintare taip pat buvo randama įvairių gyvūnų: musių, vapsvų, uodų, vorų, bičių, žiogų, driežų, medvarlių – tokį gabalėlį turėjo Johannas Goebelius.
L: Pretorijus M. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla. I t. V., 1999, p. 511–636.
Laimutė Vasiliauskaitė