Mažosios Lietuvos
enciklopedija

gegužinė

jaunimo susiėjimas, susiformavęs tautinio atgimimo laikais ir turėjęs didelę reikšmę lietuvių tautinės tapatybės raidai.

gegužnė, jaunimo susiėjimas, susiformavęs tautinio atgimimo laikais ir turėjęs didelę reikšmę lietuvių tautinio identiteto raidai. Manoma, kad žodis gegužinė yra lenkiško žodžio majówka vertimas, reiškęs išvyką į gamtą. Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais gegužines rengė ir gimnazijos. Nuo XX a. 3–4 dešimtmečio paplito organizacijų bei neorganizuoto jaunimo rengiamos gegužinės. Šis jaunimo dainų, šokių ir žaidimų vakaras nuo eilinio vakarėlio skyrėsi gausesniu dalyvių skaičiumi. Gegužinės rengtos pavasarį ir vasarą, dažnai kalneliuose, pievelėse, miško aikštelėse. Gegužinių aikštelės buvo puošiamos berželiais, vainikais ir kitais žalumynais, vėliavėlėmis, spalvotais kaspinėliais ir kitais dekoro elementais; grojo daugiau muzikantų. Organizacijų rengtoms gegužinėms būdinga patriotinė, meninė ar sportinė programa. Ypač dažnai gegužinės rengtos per Sekmines ir Jonines, šventes, kurių daugelį elementų jos perėmė. Dėl vokiečių valdžios apribojimų Klaipėdos krašte gegužinės rengtos rečiau negu Didžiojoje Lietuvoje. Daugumą gegužinės elementų įkūnijo išgarsėjusi Joninių šventė ant garsaus padavimais Rambyno. Pirmoji gegužinė surengta 1884 Martyno Jankaus ir kitų Mažosios Lietuvos šviesuolių iniciatyva. Po Pirmojo pasaulinio karo jose susiburdavo daug jaunimo, net suaugusiųjų iš Didžiosios Lietuvos. Gegužinėms rengtos spalvingos meninės bei patriotinės programos. Šventė ugdė lietuvių tautinį identitetą Mažojoje Lietuvoje, simbolizavo garbingą Lietuvos praeitį, taip buvo siekta sujungti Didžiąją ir Mažąją Lietuvą. Kai kur Klaipėdos krašte rengtos ir neorganizuoto jaunimo gegužinės, jos vykdavo ir be meninės programos. Tam tikra gegužinių modifikacija buvo krautuvininkų iniciatyva rengiamos šventės sode (vok. Gartenfest). Aplinką puošdavo vėliavėlėmis, lampionais, kuriuos padarydavo į spalvotą maišelį įtvirtinę žvakutes. Aikštelę aptverdavo. Vyžių parapijoje per metus skirtinguose kaimuose būdavo surengiama po 2–3 gegužines.

L: Šaknys Ž. Gegužinė: esminiai suėjimo bruožai // Liaudies kultūra 1991, nr. 2, p. 21–22.

Žilvytis Šaknys

Iliustracija: Mažlietuvių jaunimo susirinkimas ant Rambyno, 1912 VI 16. Atvirukas / lš Vaclovo Bagdonavičiaus rinkinio