Galtgarbių piliakalnis

Galtgarbių piliakalnis. Aukščiausioje Sembos pusiasalio vietoje (117 m aukščio) Alkų kalvyne (vok. Alkgebirge) yra Gailtegarbo vardu vadinamas piliakalnis. Senovėje prūsai jį vadino Ereyno arba Erino vardu, vėliau Ordino laikais pilis gavo Rinau vardą. Piliakalnio aikštelė ovalo formos (170x50 m dydžio), ištęsta šiaurės–pietų kryptimi. Pakraščiai apjuosti dviem 4–6,5 m aukščio pylimais ir grioviu. Šiaurinėje dalyje išliko ir trečio pylimo liekanos. Be to, vakarinėje piliakalnio pusėje, papėdėje, buvo pylimu ir grioviu apjuosta gyvenvietė. Žinoma, kad 1329 ši vietovė priklausė Sembos vyskupui Johannesui Clarei, čia pastatyta pilis iš akmenų. Po 1399 ji jau nebeminima, tačiau dalis pastatų išliko iki 1539. 1818 prie piliakalnio buvo pastatytas didelis geležinis kryžius 1813–1815 karo aukoms atminti. XIX a. viduryje piliakalnį bandė tyrinėti archeologai mėgėjai Wulff ir von Bönigk. 1906 ant kalno buvo pastatytas Bismarcko bokštas. Nuo tada piliakalnis ypač lankomas Karaliaučiaus miesto gyventojų. Čia iki Antrojo pasaulinio karo Karaliaučiaus universiteto studentai ypač mėgo švęsti Rasos šventę. Po Antrojo pasaulinio karo piliakalnis atsidūrė rusų karinio dalinio teritorijoje ir lankytojams nebeprieinamas. 1950 piliakalnį žvalgė ir vėliau aprašė Frida Gurevič. Ji konstatavo 1,6 m storio kultūrinį sluoksnį, aptiko lipdytos ir žiestos keramikos. Apie vietovę užrašyta keletas padavimų. Pasakojama, kad prūsų kunigaikščio Videvučio (: *videvis – žinantis) sūnus Samo paveldėjo žemes aplink Galtgarbius ir ant piliakalnio pasistatė pilį. Kitame padavime sakoma, kad ant kalno degusi vaidilučių prižiūrima amžinoji ugnis pavasario dievaičio garbei.

Valdemaras Šimėnas

Iliustracija: Galtgarbio piliakalnio schema / Iš Valdemaro Šimėno rinkinio