Elbingas

Ebingas (vok. Elbing; lenk. Elbląg), apskrities miestas Rytprūsiuose, prūsų pagudėnų žemėje, Vyslos Žulavų ir Elbingo aukštumos sandūroje, prie Elbingo upės, netoli Aismarių. Žmonės čia kūrėsi jau neolite. Pirmą kartą svarbią prūsų amatininkų ir prekeivių gyvenvietę Truso (Drūsuo) 890 mini anglosaksų pirklys ir keliautojas Wulfstanas. 1238 minimas vietovardis Elbing vandenvardinės kilmės iš upėvardžio Elbingas. 1237 kryžiuočiai prie Drūsens (Truso) pradėjo statydinti pilį, o netoliese – uostamiestį. Iki 1261 Varmės vyskupo, 1251–1309 Kryžiuočių ordino magistro prūsų krašte būstinė. Per 1242–1249 ir 1260–1274 prūsų sukilimus prūsai Elbingo, kaip ir kitų stipriausių pilių, užimti nepajėgė. 1246 Elbingas gavo Liubeko teisę, jame apsigyveno vokiečių kolonistų iš Liubeko ir Bremeno. Iki XIV a. vidurio Elbingas buvo svarbiausias kryžiuočių uostas, prekybos ir amatų centras Prūsijoje, priklausė Hanzos sąjungai. Nuo 1393 gavo sankrovos, be kita ko, grūdų, medienos ir kitų miško gėrybių, teisę. XIV a. pabaigoje iškilo Dancigas, ypač kai 1367 staiga prasiveržė Vysla ir didžioji dalis jos vandens ėmė tekėti kairiąja deltos šaka, o dešinioji upės šaka Nogata ėmė sekti. XV a. Elbingas prekiavo su Didžiąja Lietuvos Kunigaikštyste. Vienas aktyviausių vadinamosios Driežų sąjungos miestų. Šiai sąjungai 1454 pradėjus sukilimą prieš Ordiną, Elbingo miestelėnai sugriovė pilį ir vieni pirmųjų Prūsijoje pasidavė Lenkijos karaliui Kazimierui Jogailaičiui. Po Ordino ir Lenkijos Trylikos metų karo (1454–1466) bei Torunės taikos Elbingas su visu Pavysliu atiteko Lenkijai ir buvo vienas didžiausių jos miestų. Nuo XVI a. Elbingas – protestantizmo kultūros ir švietimo (gimnazija, spaustuvė) centras. Labiausiai Elbingas klestėjo XVI a. II pusėje – XVII a. I pusėje, mėgino varžytis su Gdansku, monopolizavo Lenkijos prekybą su Anglija. Dėl XVII–XVIII a. vykusių Švedijos ir Lietuvos bei Lenkijos karų Elbingas patyrė nuosmukį. Prūsija atgavo Elbingą po Lenkijos ir Lietuvos valstybės I padalijimo (1772). Elbingas priklausė Prūsijos karalystei, 1871–1945 – Vokietijai. 1851 iškastas kanalas iš Elbingo į Osterodę. XIX a. plėtėsi pramonė, ypač laivų ir kitų mašinų gamyba. Po 1933 daugiausia gaminta ginkluotė. Vykstant Antrajam pasauliniam karui, naciai čia įsteigė Stutthofo koncentracijos stovyklos 5 padalinius, 14 darbo lagerių. Elbinge 1939 buvo 28 149 gyventojų. Vykstant karo veiksmams, 1945 sugriauta apie 60% miesto pastatų, bemaž visas senamiestis. Nuo 1945 Elbingas priklauso Lenkijai. Iki Antrojo pasaulinio karo Elbingo bibliotekoje buvo saugomas vadinamasis Neumanno kodeksas, kurio dalis yra prūsų kalbos paminklas Elbingo žodynėlis. Vertingas architektūros paminklas yra halinė Šv. Mikalojaus bazilika (XIII a.) su 96 m aukščio bokštu, kurio viršutinė dalis renesansinė.

Vilius Pėteraitis

Vytautas Butkus