drobių saugojimas

dróbių sáugojimas, Mažosios Lietuvos jaunimo paprotys. Ypač populiarus tarp surinkimus lankančio bei uždaro būdo jaunimo. Kaimuose, kur drausta šokti, dainuoti ar kitaip linksmintis, drobių saugojimas buvo viena iš nedaugelio pramogų. XX a. pradžioje balinti pievoje patiestų drobių saugojimas naktimis ypač buvo paplitęs Klaipėdos krašte, rečiau Suvalkijos, Vakarų Žemaitijos kaimuose. Drobes saugojo netoli sodybų naktimis, balandžio ir gegužės mėnesiais. Manyta, kad nakties rasa ir rūkas išbalina audeklą. Suėjusios ūkininkų dukros ar samdinės vakarodavo, dažniausiai susiremdavo „būstą“ iš dviejų iškeltų durų, ant žemės pasiklodavo šiaudų. Atsivedusios prisirišdavo šunį. Merginas lankydavo vaikinai. Jei merginos būdavo nebudrios, jie drobes sumesdavo vieną ant kitos, sukeldavo į medžius ar net pakabindavo ant malūno sparnų. Merginos turėdavo išsipirkti. Neapsieita be gąsdinimų, pokštų, šokių ir dainų. Per drobių saugojimo vakarojimus jaunimas susipažindavo. Ištiestų drobių skaičius liudijo merginos darbštumą. Kai kur vaikinai iš vieno kaimo eidavo į kitą, o pasilinksminę viename – patraukdavo į kitą. Dar balinimas.

L: Šaknys Ž. Jaunų sambūviai (Iš Vakarų Lietuvos jauninto papročių) // Liaudies kultūra. 1994, nr. 1, p. 13–14.

Žilvytis Šaknys