barčiai, 2
bárčiai, 2, visi gyventojai bartai, atsikėlę iš Bartos ir apsigyvenę Lydos apskrityje (paviete). Didžiosios Lietuvos kanceliarine slavų kalba XVI–XVII a. rašytuose aktuose jie vadinami borti, borezi, bortiji, borteve, Hipatijaus metraštyje 1277 minimi su kitais prūsais: Prousi, Bortove, Borteve. Ne vėliau kaip XIV a. II pusėje buvo įkurtas Bartų valsčius su Panemunės, Pelesos, Skalvių ir Aradnos vaitystėmis. 1503 minėta Bartų apskritis, sudaryta iš Želudoko, Madunės apylinkių, kuriose gyveno bartai. XVI a. II pusėje apie Želudoką, Rodūnią atsirado bartų kaimų (Didieji ir Mažieji Butilai, Leliušai, Pelesa, Pilūnai, Pamedė), iš kurių sudaryta Pelesos vaitystė. Iš skalvių kaimų sudarytos Skalvių ir Gorodno vaitystės XVII–XVIII a. įėjo į Bartų seniūniją. Žirmūnų, Rodūnios, Pelesos apylinkių bartai per šimtmečius išlaikė savitumą. Istoriko Teodoro Narbuto žiniomis, dar XIX a. I pusėje bartų palikuonys gyvenę Lydos apskrityje, Pelesos upės kairiajame krante, kitose buvusių Vilniaus ir Trakų vaivadijų gyvenvietėse. Baltarusių archeologės Alios Kviatkovskajos duomenimis, ir XX a. pabaigoje gyvenusių minėtame areale baltarusių katalikų dalis turėjo baltiškas pavardes. Varenavo rajone gyveną bortiaki, barciaki nelaiko savęs nei baltarusiais, nei lenkais, nei lietuviais. Barčių vardu pavadinta Lietuvos kaimų: Barčiai Lazdijų (2 kaimai), Varėnos, Trakų ir Širvintų valsčiuose, Barčiai Trakų ir Barteliai Lazdijų, Varėnos valsčiuose. Taigi prūsai bartai etninėje Lietuvoje (dabartinėje Baltarusijoje), istoriografijoje vadinami barčiais, sudarė nemažą labai kompaktinę gyventojų grupę ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje užėmė gana aukštą padėtį.
Jablonskis K. Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje. K., 1941, p. 18–19; Salys A. Raštai. T. III. Roma, 1985, p. 443–445; Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas. T. I. V., 1988, p. 133–134; Matulevičius A. Prūsų milijonas?! Odė nutilusiai tautai // Voruta. 1996 XII 7–31, nr. 46–48; 1997 I 1–17, nr. 1–2.
Algirdas Matulevičius
Simas Karaliūnas