Bartos upės

Bártos ùpės ši sritis būdinga savo upėmis, jų vardais, vedančiais mus į giliausią Bartos senovę, į prabaltiškus laikus. Upėvardžiai Bartoje nurodo į tolimus kaimynus, giminystę su Vakarų Europos tautomis, atspindi autochtonų priklausomybę savo žemei. Svarbiausių Bartos upių vardai ir jų kilmė (Alnos upės intakai ir Ameita, Apta; žemėlapiai): Alnà (: -n- formantu iš indoeuropiečių *ol- – tekėti, plg. lietuvių alėti, almėti, alvėti), plg. Alne upė, įtekanti į Šiaurės jūrą Anglijoje; Ame(i)tà (: indoeuropiečių am- – upės vaga, plg. albanų amë – upės vaga), plg. Amitas, upė Apulijoje; Aptà (: -t- formantu iš ap-, plg. prūsų ape, trakų-dakų apa – upė, senovės indų apas – vandenys), plg. dar dakų Apas; Arsà (: -s- formantu iš indoeuropiečių *or- – tekėti, plg. senovės indų arsati – teka, dakų ars – tekėti), plg. dar Arsa, upė Istrijoje; Asekà (: plg. graikų αιυος – pelkėtas, balotas), plg. dar Ason, upė pietų Ilirijoje; Ašvnė < Asvene (: -v- formantu iš as- – pelkėtas, dumbluotas), plg. dar lietuvių Asveja, ežeras Dubingių apylinkėje; Dravinga (: ide. *droṷ- – tekėti, senovės indų drávati – bėga, lietuvių san-drava – santaka), plg. dar Drava, Dunojaus dešinysis intakas, anglų Drewen Velso srityje; Gùbrė, Gubrà (: -r- formantu išplėsta Gub- šaknis, plg. lietuvių gubrys – kas išlenkta), plg. dar Gub-upis; Ilmenà, Elmenà (: ide. *il-m-, *el-m – tekėti, sruventi, plg. lietuvių elmėti, almėti – varvėti, sunktis), plg. dar Ilmona, Dunojaus dešinysis intakas; Livà (: baltų liv-, lev- – klampus, pelkėtas, latvių livenīs, levenis – pelkėtas, trakų leva – pelkė), plg. dar keltų Leven, upė; Saina (: -n- formantu iš ide. *sei- – lašėti, varvėti, tekėti, plg. su l- formantu lietuvių sei-l-ėti), plg. dar prūsų Sayn ežeras, trakų Σείν-; Salka, Livos dešinysis intakas (: -k- formantu iš lietuvių salti – palengva tekėti, prūsų salus – upokšnis), plg. dar prūsų Salkin, upė; Sartà, Alnos dešinysis intakas (: -t- formantu iš ide. *sor- – tekėti, plg. senovės indų sarā – upė), plg. dar prancūzų Sarthe, Loires dešinysis intakas; Vangapė, Vikravos intakas (: baltų vang- – lydimas, laukas, plg. prūsų wangus – lydimas, lietuvių vanga – laukas, senovės anglų wang – laukas, pieva), plg. dar prūsų Wangogen ežeras, Rėšlius, lietuvių Vanga upė; Vikrava, Ašvinės kairysis intakas (plg. liet. vikrus), plg. dar prūsų upėvardį Vykava, vokiečių Wigger < * Vikra Reino upyne, Šveicarijoje. Šie Bartos (Alnos žemupio upyno dešiniųjų intakų) vandenvardžiai liudija, kad:

1. Daug panašių vardų ir jų atitikmenų paplitę Vakarų ir Pietų Europoje (ankstesnėse ilyrų, trakų-dakų, keltų ir germanų srityse), jie sietini su senovės indų, hetitų, graikų ir kitų senovės kalbų žodžiais, tai liudija vandenvardžių archajiškumą.

2. Reikšmės požiūriu Bartos vandenvardžiai susiję su: a) upės sąvoka – Ameita ir Apta; b) vandens tekėjimu – Alna, Arsa, Dravinga, Ilmena, Saina, Salka ir Sarta; c) vandens judrumu – Vikrava (iš viso (a–c) 10 iš 15, arba 66,6 %; tai būdingiausieji ankstyviausioje prabaltiško periodo Bartos vandenvardžiai); d) bala, klampyne, dumblu – Aseka, Ašvinė ir Liva; e) kitomis ypatybėmis – Gubrė ir Vangapė (iš viso (d–e) 5, arba 33,3 %). Tai rodo, kad šie vardai daugiausia iš prabaltiškų laikų (būdingi Mažajai Lietuvai ir Tvankstai).

3. Protobartams besikuriant vėlesnėse bartų žemėse, kalbiniai ryšiai su seniausiais baltų kaimynais trakais-dakais ir ilyrais tebebuvo artimi, o su slavais, gyvenančiais Karpatų kalnų papėdėje, kalbinių ryšių visiškai nebuvo. Tad ieškoti bartų ryšių su slavais bartų kūrimosi laikais lieka bergždžias sovietų laikų siekis. Bartos srities pavadinimas greičiausiai prabaltiškų laikų vandenvardinės kilmės. Plg. Bart- šaknies vandenvardžius: prūsų Bartel See, lietuvių kuršių Bartuva, Baltijos jūros intakas, latvių Barta upė, prūsų lietuvių vietovardį Bartai (Barthen) Rastenburgo ir Vėluvos apskrityse, Bartheyn – Bartėnai, Bart-kaym, Elbingas. Nė vienas iš jų nekildintinas iš slavizmo bartis – drevininkas, miško bitininkas.

Vietovardis Barta sudarytas -t- formantu iš indoeuropiečių *bor-, *ber-, br- – šlapia vieta, bala, upelis; plg. albanų berrak – pelkė, bulgarų bara – bala, purvas, bretonų bera – tekėti ir lietuvių vandenvardį Barys, Jūros upės intakas, Bar-upė, Nevėžio kairysis intakas Plg. dar su kitais formantais sudarytus vandenvardžius: su -b- prūsų Barben ežeras Galindoje, ilyrų Barbana – Labeatės pelkių ištaka, indų barburám – vanduo; su kitu šaknies balsiu lietuvių Birbintė: lietuvių birbinta – klanas. Pateiktieji duomenys rodo, kad Bartos vardas, susiformavęs anksčiausiais baltiškais laikais, yra vandenvardinės kilmės.

Iliustracija: Bartos kryžiuočių pilis, 1826 / Iš Valdemaro Šimėno rinkinio

Iliustracija: Girdavos kryžiuočių pilis Bartoje / Iš Algirdo Matulevičiaus rinkinio

L: Pėteraitis V. Mažoji Lietuva ir Tvanksta. V., 1992; Hübner M. Das Herz Preußens: Das Bartnerland im Rahmen der preußens-deutschen Geschichte von den Anfängen bis zur Gegenwart. Oberchleißheim, 1994.

Vilius Pėteraitis

Iliustracija: Barštyno miesto bažnyčia / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968

Iliustracija: Barštyno miesto bažnyčios altorius, 1650 / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968

Iliustracija: Samdinių namai Loinenburge, Rastenburgo apskritis, XX a. pradžia / Iš Dethlefsen R J. knygos „Stadt- und Landhäuser in Ostpreussen“. München, 1928