augmenija

augmenijà. Ją sudaro flora (augalų rūšys) ir augalija (augalų bendrijos). Augmenija formavosi paskutiniais geologiniais laikmečiais: pradžia – ankstyvajame terciare (prieš 13 000 metų), šiuolaikinė augmenija –holocene. Iki XV a. Mažosios Lietuvos teritoriją dengė miškai (vyravo pušys, beržai, alksniai; nuo 1500 pradėjo plisti skroblai). Žmonės ėmė skverbtis į pajūrį, Kuršių neriją, kirsti miškus. 1790–1812 dėl žmogaus veiklos ir vėjo Kuršių nerijoje susidarė pustomi smėlynų plotai, kai kur išsiplėtę iki 7–8 km. Savaiminė flora apima apie 1400 rūšių (vien Kuršių nerijoje apie 700 rūšių), priklausančių 95 šeimoms. Vyrauja 14 šeimų (astrinių, miglinių, pupinių, bastutinių, erškėtinių ir kitos) rūšys. Yra daug ir daugėja introdukuotų (ypač pajūrio kurortuose, parkuose) bei kultūrinių rūšių. Daug (apie 300, Neringoje apie 100) svetimžemių užneštinių rūšių. Upių (Nemuno, Įsros, Priegliaus) slėniais į teritoriją pateko kontinentinės rūšys: plikažiedis drugialaiškis, stačioji guboja, totorinė naktižiedė, vėjalandė šilagėlė, lankinė pūstabriaunė. Pamario pievose išliko bendrijas sudarančios druskamėgės rūšys – trispalvis astras (Aster tripolium), pajūrinė pienažolė (Glaux maritimus), pajūrinė narytžolė (Triglochin maritimum), druskinis vikšris (Juncus gerardii). Sudėtinga miškų flora: teritorijoje susiduria pietinės taigos ir nemoralinės lapuočių svitos rūšys. Arealo šiaurinę ribą siekia: ties Karaliaučiumi – bukas (Fagus sylvatica), Lietuvos teritorijoje – skroblas (Carpinus betulus), kamštinis skirpstas (Ulmus suberosa). Į medžius kopia liana gebenė (Hedera helix). Retesnės žolyno rūšys – lipikai: kvapusis (Galium odoratum), miškinis (G. schultesii). Nemoraliniuose pušynuose retesnės rūšys: paprastoji šertvė (Polypodium vulgare), prūsinis begalis (Laserpitium pruthenicum), siauralapė plautė (Pulmonaria angustifolia), miškinė žiomenė (Dracocephalum ruyschiana). Savitos rūšys auga Baltijos pajūrio smėlynuose. Bendrijas ar grynus sąžalynus sudaro smiltyninė viksva (Carex arenaria), kopinis ir pajūrinis eraičinai (Festuca sabulosa, F. arenaria), smiltyninis šepetukas (Corynephorus canescens). Pasitaiko Baltijos pajūrio neoendemų (gr. endemos – vietinis, čiabuvis): baltijinis pūtelis (Tragopogon heterospermus), baltijinė linažolė (Linaria loeselii), baltijinė stoklė (Cakile baltica). Mažojoje Lietuvoje auga retos ir nykstančios į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos rūšys (apie 150). Iš jų rečiausios – pelkinis sotvaras (Myrica gale), blizgantysis snaputis (Geranium lucidum), pajūrinė zunda (Eryngium maritimum), tyrulinė erika (Erica tetralix), vandeninė plaumuonė (Nymphoides peltata), trispalvis astras. Didelė teritorijos biotopų įvairovė lemia augalijos įvairovę. Augalija patenka į 2 platuminės nemoralinės zonos regionus: šiaurrytinė dalis (Lietuvos teritorijoje) – į boreonemoralinį, pietvakarinė (Karaliaučiaus kraštas) – į vidurio nemoralinį, kurių vyraujanti (geriausiai atitinkanti klimato sąlygas) yra miškų augalija. Boreonemoraliniame regione vyrauja spygliuočių bendrijos (kerpšiliai, brukniašiliai, mėlynšiliai). Medynus formuoja paprastoji pušis (pajūryje – kalninė pušis), rečiau eglė su lapuočių (ąžuolo, liepos) priemaiša. Nemoraliniame vidurio regione vyrauja lapuočių (skroblų, ąžuolų, bukų, liepų) miškai. Medynus formuoja paprastasis skroblas, bukas, mažalapė liepa, paprastasis ir bekotis ąžuolai. Pelkių augalijoje vyrauja aukštapelkių bendrijos. Dauguma pelkių (Aukštumala, Berštų, Pleinės, Rupkalvių, Svencelė) paskelbtos saugomomis teritorijomis. Būdingos bendrijos – magelaniniai kiminynai (vyrauja kupstinis švylys, magelaninis ir siauralapis kiminai), gailiniai pušynai (vyrauja paprastosios pušies ekologinės formos, gailis, vaivoras, viržis). Retos visame areale bendrijos yra švyliniai kūlingynai, kuriuos formuoja okeaninė rūšis kupstinė kūlingė. Žemapelkių išliko mažai (saugoma Tyrų žemapelkė). Dažnos bendrijos – trainiaviksvynai ir paprastieji viksvynai, labai retos, saugomos – lieknaviksvynai, vikšrenynai, sotvarynai, kuriose auga į Karaliaučiaus krašto ir Lietuvos raudonąsias knygas įrašyti augalai (pajūrinis sotvaras, lieknoji viksva, raktažolė pelenėlė, pelkinis mėlitas, rausvasis vikšrenis). Pievų bendrijos po 30 metų melioracijos nepaliestos išliko tik upių deltose ir žemupiuose. Vyrauja mezofilinės, geros pašarinės vertės trąšių pievų bendrijos: pašiaušėlynai, eraičinynai, vingiorykštynai. Nedidelius plotus užima tyrulinių pievų briedgaurynai, šlaituose auga dirvuolynai, snaputynai, liucernynai. Retos, esančios arealo paribyje, yra avižuolynų, miglinių vizgynų, stačiadirsynų bendrijos. Unikalios druskamėgės, siekiančios arealo ribą, druskinio vikšrio bendrijos, kuriose auga saugomos rūšys: trispalvis astras ir pajūrinė pienažolė. Vandens telkinių –upių, Baltijos jūros ir Kuršių marių – bendrijos labai įvairios. Dažnos nendrynų, monažolynų, meldynų, blizgančiųjų, plūduriuojančiųjų, šukinių, permautalapinių plūdynų bendrijos. Labai retos, saugomos – plaumuonynų bendrijos, aptinkamos tik Nemuno deltos atšakose ir Kuršių mariose. Sūriuose vandenyse auga melsvieji meldynai, pajūriniai liūnmeldynai. Baltijos pajūrio smėlynuose įsikūrusios psamofitinės bendrijos. Jūros pakrantėse išplitusios mažai susivėrusios nitrofilinės stoklynų ir balandūnynų bendrijos. Baltosiose kopose dažnos rugiaveidinių smiltlendrynų bendrijos (auga smiltyninė rugiaveidė, baltijinė smiltlendrė, baltijinė linažolė, pajūrinė zunda). Retos, saugomos bendrijos – kopiniai eraičinynai. Pilkosiose kopose vyrauja šepetukynai (dažnos rūšys – smiltyninis šepetukas, smiltyninė kulkšnė, paprastasis čiobrelis).

Augmenijos (floros ir augalijos) tyrinėtojai. Pirmieji pilnesni floros sąvadai siejami su Prūsijos botanikų draugijos, įkurtos Karaliaučiaus universitete, veikla. Iš žymesnių augmenijos tyrinėtojų paminėtini: Hagenas (1830), tyręs Kuršių nerijos ir Rytprūsių augalus, vaistažoles, jų pavadinimus; Johannesas Abromaitis (1884; 1893; 1919; 1928), tyręs Prūsų krašto floros sisteminę sudėtį, rašęs apie rūšių augavietes; E. Knoblauchas (1885), aprašęs Nemuno apylinkių florą; R. Hubertas aprašė ekskursijoje po Kuršių neriją aptiktas augalų rūšis; H. Klinggraffas (1872) tyrė Prūsijos sporinius induočius (paparčius, asiūklius, pataisus), K. Koffe, H. Steffen (1929) – samanas. J. Sembrzyckis 1886 ir 1893 Tilžėje skelbė Mažojoje Lietuvoje vartotus vaistažolių vardus. Pirmą kartą Europoje Aukštumalos aukštapelkę Nemuno deltoje (kilmę, stratigrafiją, augmeniją) monografiškai ištyrė C. Weberis (1902), kitų pelkių augmeniją aprašė H. Grossas (1911), H. Gamsas, S. Ruoffas (1929), detaliai ištyrę Seilavos (vok. Zehlau) pelkę; Rytprūsių aukštapelkių augaliją tyrė H. Reimersas, K. Hueckas (1929). Baltijos pajūrio smėlynų augalijos ekologiją detaliai tyrė (sudarė bendrijų aprašymų lenteles, paplitimo žemėlapius) H. Preussas (1906; 1911–1912); Kuršių nerijos augaliją aprašė K. Paulas (1944); Rytprūsių florą ir augaliją tyrė H. Steffenas (1931; 1940). Įvairūs floristikos straipsniai skelbiami to meto Karaliaučiuje leistuose gamtiniuose žurnaluose: Schriften der Physikal ir Jahres Bericht des Preussischen Botanischen Vereins. Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, augmeniją tyrė Lietuvos universiteto botanikai. A. Skinderis 1919 sudarė ir Klaipėdoje išleido Vaistų žolyną. J. Kuprevičius (1926), A. Kisinas (1927; 1930), K. Rėgelis (1928) tyrė pajūrio augalų bendrijas, P. Snarskis (1939) monografiškai aprašė rasakilų genties rūšis (Klaipėdos krašte rado 12 rasakilų rūšių), 1942 tyrė pelkinio mėlito bendrijų paplitimą. Erikas Purvinas tyrė Preilos apylinkių augmeniją (1932–1934). Po Antrojo pasaulinio karo augmeniją Lietuvos teritorijoje tyrė Vilniaus universiteto ir Biologijos (vėliau Botanikos) instituto mokslininkai. M. Natkevičaitė-Ivanauskienė (1955) aprašė Nemuno žemupio pievų florą ir bendrijas, Kuršių nerijos augmeniją tyrė E. Purvinas (1960), R. Bandžiulienė (1977), Minijos slėnio florą ir augaliją – J. Strazdaitė (1968), J. Balevičienė (1995). Ankstesnių tyrimų medžiaga apibendrinta Pabaltijo botanikų XIII konferencijos, skirtos Kuršių nerijos ir Nemuno deltos floros ir augalijos pažinimui, leidinyje Fitogeografinė, floristinė ir geobotaninė Pajūrio augalijos charakteristika (1976). E. Purvinas aptiko Klaipėdos pamaryje vienintelę trispalvio astro augavietę. Išsamus floristinis darbas, kuriame susistemintos žinios ir apie Mažosios Lietuvos florą, yra 6 tomų veikalas Lietuvos TSR flora bei Baltijos šalių flora [Flora of the Baltic countries]. Pievų bendrijų įvairovė aprašyta veikalo Lietuvos augalija. Pievos I tome. Karaliaučiaus krašte augmeniją tiria rusų botanikai. Srities floros įvertinimą atliko E. Pobedimova (1956), miškų augalijos būklę įvertino V. Leontjevas (1956), pievų augaliją – E. Matvejeva (1955; 1956); introdukuotas rūšis tyrė E. Kučeneva (1967), pajūrio smėlynus – A. Nicenko (1968–1970).

L: Abromeit J. Flora von Ost- und Westpreussen. Königsberg, 1898,1903; Flora of the Baltic countries. Tartu, t. 1 – 1993; t. 2 – 1996; Lietuvos augalija. Pievos. V., 1998.; Lietuvos TSR flora. T. 1 – 6. V, t. 1 – 1959; t. 2 –1963; t. 3 – 1961; t. 4 – 1971; t. 5 – 1976; t. 6 – 1980; Paul K. Morphologie und Vegetation der Kurischen Nehrung. Halle, 1944; Победимова Е. Г Флора Калининградской области // Геоботаника. T. 10. 1956; Steffen H. Vegetationskunde von Ostpreussen. Jena, 1931; Steffen H. Flora von Ostpreussen. Königsberg, 1940; Weber C. Über die Vegetation und Entstehung des Hochmoors von Augstumal im Memeldelta. Berlin, 1902.

Jūratė Marija Balevičienė

Iliustracija: Sembos krantų augmenija / Iš MLEA

Iliustracija: Pajūrinė zunda