arklių kapai

arkli kapa, rasti Mažojoje Lietuvoje, Semboje ir Notangoje, priskiriami I a. po Kristaus. Paprotys laidoti arklius kartu su raiteliu arba net atskiruose kapinynuose (vėlgi Semboje) ypač paplito V–VIII a. Dažniausiai arklys nebuvo deginamas, o laidojamas (galva į vakarus) su visa apranga ir papuošalais (pvz., antkaklės ir kamanos su žalvariniais žvangučiais, kamanos, apsagstytos sidabrinėmis ir žalvarinėmis plokštelėmis, žąslų laužtuvai, inkrustuoti sidabru ir variu, kauliniai laužtukai, papuošti geometriniais raštais). Vyrų kapuose randama įdėtų žąslų, balnakilpių, dažnai pasidabruotų, ir kita. Dauguma arklių palaidoti kniūbsti ar net kiek paversti ant šono, pasitaiko palaidotų ir aukštielninkų bei stačių. Toje pačioje kapo duobėje arklys dažniausiai randamas apie 45 cm atstumu nuo šeimininko. Vėliau su šiuo papročiu kovojo Kryžiuočių ordinas. 1249 II 7 Christburgo taikos sutartyje rašoma, kad naujakrikštai pasižadėję mirusiųjų nedeginti ir nelaidoti kartu su jų žirgais, žmonėmis, ginklais, drabužiais ar kitomis brangenybėmis. Tačiau net XV a. J. Dlugoszas mini žemaičių miškuose esant giminių židinius, skirtus deginti palaikams kartu su žirgais.

MLFA