arkliavagystė

arkliavagỹstė, arklių vogimas. Iš seno Mažojoje Lietuvoje arkliavagystė buvo laikoma vienu sunkiausių nusikaltimų; sugautas arkliavagis buvo ne tik teisiamas, bet susilaukdavo ir aplinkinių žmonių moralinio pasmerkimo. Iki XX a. pradžios nusikaltimu, įžeidžiančiu arklio savininką, buvo laikomas ir arklio uodegos ašutų nupjovimas. Prūsų teisyne (1340) minima, kad kaltininkas už arklio uodegos ašutų nupjovimą privalėjo atsiteisti kaip už arklį. Už arkliavagystę taikytos fizinės bausmės, dažnai ir mirties bausmė. Vokiečių kronikininkas Lucas Davidas Prūsijos kronikoje (XVI a.) teigia, kad pirmą kartą sugautas arkliavagis būdavo išplakamas rykštėmis, antrą kartą – mušamas lazdomis, trečią kartą – baudžiamas mirtimi (atiduodamas šunims suėsti). 1808 IX 18 įsake lietuvių valstiečiams Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas už arkliavagystę nustatė fizines bausmes, jai pasikartojus – ir kalėjimą iki gyvos galvos. Vladimiras Gadonas Telšių pavieto aprašyme (1846) teigia, kad Lietuvos ir Prūsijos pasienyje arkliavagystės buvusios dažnos; pavogtus arklius parduodavo Kurše, Prūsijoje. XX a. II dešimtmečio pabaigoje, susikūrus savarankiškoms valstybėms Pabaltijyje ir tarp jų nustačius sienas, arkliavagiai neteko realizavimo rinkų ir arkliavagystė ilgainiui išnyko.

Angelė Vyšniauskaitė