žuvies rūkymas

žuviẽs rkymas, žuvies paruošimo būdas. Pamario lietuvininkai žuvis rūkydavo savo poreikiams ir pardavimui, buvo gerai išvystę žuvies rūkymo technologiją, kone kiekviena žvejų šeima turėjo žuvies rūkymo krosnį ir kitus reikmenis. Vasarą dalį pagautų žuvų veždavo į turgų parduoti (kad ilgiau išsilaikytų, apdėdavo ledais, vyniodavo į kopų papėdėje augančio augalo šaukščio, lot. Petasites hybridus, lapus), kitas ruošdavo ilgesniam laikymui. Šviežią, ką tik sugautą žuvį (daugiausia ungurius, plekšnes) išdarinėdavo, nuplaudavo, pasūdydavo ir apibarstydavo pipirais (šie turėjo šiltuoju metų laiku apsaugoti nuo vabzdžių) ir ilga eile lauke pakabindavo ant virvės apdžiūti. Plekšnes kabindavo surištas poromis. Didelius ungurius (nuo 500 g) perpjaudavo per nugarą ir džiovindavo išverstus (Juodkrantė). Kai kuriose vietovėse žuvį džiovindavo tiesiog rūkykloje prie atviros ugnies. Apdžiūvusias, bet dar sultingas žuvis kabindavo ant karčių į specialią rūkymo krosnį, kurią sudarė keletas 2x1 m kartu sukaltų lentų, 30 cm įduba žemėje su gale įtaisyta kūrykla. Į krosnį įberdavo pušų kankorėžių, rūkyklą uždengdavo lentelėmis ir senomis burėmis. Prieš uždegdamos kankorėžius, šeimininkės apšlakstydavo juos su šlapia egline šluota, kad šie nedegtų atvira liepsna ir neapdegintų žuvies. Smilkdami drėgni kankorėžiai išskirdavo daug dūmų. Per 2 valandas žuvys nuo karščio ir dūmų įgaudavo aukso spalvos geltonumą. Jas išimdavo iš krosnies, suguldydavo vieną šalia kitos ir truputį pabarstydavo druska.

L: Pietsch R. Fischerleben auf der Kurischen Nehrung. Bodenheim, 2004.

Iliustracija: Plekšnių rūkymas Kuršių nerijos žvejų rūkykloje, iki 1939 / Iš MLEA