Zigmantas Liuksemburgietis
Zgmantas Liuksemburgiẽtis, Zgmantas Liùksemburgas (lot. Sigismundus, vok. Sigmund) 1368 II 15 1437 XII 9, Vengrijos karalius (1387–1437), Čekijos karalius (nuo 1436), vokiečių karalius ir Šventosios Romos imperijos imperatorius (1410–1437); vainikuotas 1433. Karolio IV Liuksemburgiečio sūnus, paskutinis giminės atstovas. Zigmantas Liuksemburgietis buvo išsilavinęs, mokėjo 7 kalbas, bet stiprios politinės valios neturėjo. 1372 vedė Vengrijos karalaitę Mariją, po jos tėvo Liudviko Anžu mirties (1387) išrinktas karaliumi. Siekė sustabdyti turkų veržimąsi į Europą; skelbdamasis krikščionybės gynėju, su popiežiumi prieš juos organizavo kryžiaus žygį. Žygio dalyviai 1396 buvo sumušti prie Nikopolio (dabar Bulgarija), Zigmantas Liuksemburgietis vos išvengė nelaisvės. Grįžęs į Vengriją rado įsigalėjusius jam priešiškus didikus. Buvo įkalintas, bet už tam tikras nuolaidas jiems paleistas. Zigmantas Liuksemburgietis sprendė Vakarų Bažnyčios schizmos ir husitų judėjimo problemas Europoje. Inicijavo Konstance Bažnyčios susirinkimą (1414–1418) ir jam kurį laiką vadovavo. Jame Zigmanto Liuksemburgiečio pastangomis įveikta schizma – vietoj 3 popiežių išrinktas vienas – Martynas V; pasmerkti husitų vadai Janas Husas, kuriam Zigmantas Liuksemburgietis buvo davęs apsaugos raštą, ir Jeronimas Prahiškis. Konstance prieš imperatoriaus arbitražą dėl Žemaitijos priklausomybės ir krikšto stojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK), Lenkijos ir Kryžiuočių ordino atstovai; buvo pateiktas Lietuvos ddidžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto skundas dėl Ordino negarbingos veiklos. Zigmantas Liuksemburgietis rėmė Ordiną 1412–1413 ir 1419–1420 karuose su LDK ir Lenkija ne tik politiškai, bet suteikdavo naudingų ekonominių privilegijų. Zigmantas Liuksemburgietis buvo LDK ir Ordino ginčų dėl valstybinių sienų su Žemaitija arbitras. 1413 Lietuvoje ir Prūsijoje apsilankiusio Zigmanto Liuksemburgiečio įgalioto pasiuntinio Benjamino Makros sprendimu Nemuno žemupio dešinysis krantas su Veliuonos ir Klaipėdos pilimis bei Žemaitija buvo priskirta LDK; su tuo Ordinas nesutiko. 1420 būdamas Breslau (Wrocławe) Zigmantas Liuksemburgietis pripažino Žemaitiją Ordinui. Dėl to kilo Zigmanto Liuksemburgiečio ir Ldk Vytauto konfliktas. Zigmantas Liuksemburgietis, dar būdamas Brandenburgo markgrafu, buvo daug prasiskolinęs, todėl 1402 įsiūlė Ordinui iš jo pirkti Neumarką, taip supykdydamas Lenkiją, nes šią žemę žadėjo jai. 1429 Zigmantas Liuksemburgietis dalyvavo Lucko suvažiavime, kuriame iškėlė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimo Lietuvos karaliumi klausimą.
L: Ivinskis Z. Kovos bruožai dėl Žemaičių ir jų sienų // Athenaeum, t. 6. K., 1936; Boockmann H. Vokiečių ordinas. XII jo istorijos skyrių. V., 2003; Urban W. Žalgiris ir kas po jo. V., 2004; Gouguenheim S. Les Chevalieres Teutoniques. Paris, 2007.
Tomas Čelkis
Iliustracija: Jogailos susitikimas su Zigmantu Liuksemburgiečiu Kežmarke, 1423 / Iš enciklopedinio žinyno „Gediminaičiai“, 2005