žebenkštis
žebenkšts (lot. Mustela nivalis), kiauninių šeimos plėšrus žinduolis. Paplitusi Europoje (ir Mažojoje Lietuvoje), Azijoje, Šiaurės Afrikoje, Šiaurės Amerikoje. Kūnas pailgas, ilgis 11–26 cm, uodegos – 2–8 cm, masė 25–250 g; patelės mažesnės. Kojos trumpos. Kailis tankus, trumpašeris, vasarą rusvas (papilvė balta), žiemą šviesesnis (arealo šiaurėje baltas). Gyvena pavieniui, poravimosi laikotarpiu – poromis, įvairiuose biotopuose, Mažojoje Lietuvoje – laukuose, paupiuose, paežerėse, pamiškėse, nedideliuose miškeliuose, prie gyvenviečių. Veiklios dieną ir naktį, judresnės prietemoje. Naudojasi lauko pelėnų lizdais, juos iškloja sausa žole, kitų žvėrių kailiu. Patinėlis veikia 50 ha plote, patelės – mažesniame. Gyvenamosios vietos pakraščiai paženklinami išmatomis. Minta peliniais graužikais, paukščių kiaušiniais, rečiau varlėmis, paukščiais, kiškių jaunikliais, driežais. Žebenkščių kiekis priklauso nuo graužikų gausumo. Subręsta 3 mėnesių amžiaus. Poruojasi kovo–spalio mėnesiais. Nėštumas trunka 34–37 dienas. Vadoje būna 3–5, kartais iki 10 jauniklių. Gamtoje gyvena 3–5, nelaisvėje – iki 9 metų. Daug žebenkščių žūna pirmaisiais gyvenimo metais. Gamtoje žebenkščių priešai yra plėšrūs paukščiai, lapės, suaugę šermuonėliai, kiaunės. Naudinga – naikina žalingus graužikus. Žebenkštys medžiotos dėl vertingo kailiuko.
Egidijus Bacevičius
Iliustracija: Žebenkštis