vyžos

vỹžos, iš karnų pintas senovinis apavas. XVII a. E. Wagneris, rašydamas apie Įsruties ir Ragainės gyventojų apavą, paminėjo ir vyžas. Jo pastebėjimu, šiame krašte labai mažai batsiuvių, nes kiekvienas sugeba pasigaminti avalynę iš tam tikros lengvos žievės. XVIII a. šį apavą yra minėjęs Kristijonas Donelaitis. Slovėno Andrejaus Pajko, Napoleono armijos kareivio, belaisvio, dirbusio Rytprūsiuose, Lazdynų parapijoje, teigimu, vyrai vasarą pastogėje džiovindavo liepos žievę. Žiemą iš jos nusipindavę 13 porų. Žiemą vyžas aptraukdavo milu, o vasarą drobe. Paprastai vyžos pintos iš šviežiai nuluptų liepos karnų, kartais iš gluosnio ar kadagio žievės, pušų šaknų. Būta vasarinių ir žieminių; pastarosios kiek didesnės, kad įlįstų drobiniais ar vilnoniais autais storai apvyniota koja. Žieminės vyžos buvo pamušamos pakuline pyne ar milu. Prie kojų pririšamos apyvarais – virvutėmis, nuvytomis iš linų, kanapių, liepos žievės plaušų, susuktų su arklio ašutais arba siauromis vytinėmis juostomis.

L: Seno slovėno prisiminimai arba mano gyvenimo puslapiai // Liaudies kultūra. 1998. Nr. 2; Wagneris E. Prūsijos lietuvių, gyvenančių Įsruties ir Ragainės apskrityje, buitis ir papročiai. V., 1999.