vizitacija

vizitãcija, Bažnyčios ir jos institucijų kontrolės forma. Vizitacija, kaip krikščionių Bažnyčios institutas susiformavo Vakarų Europoje Karolingų laikais. Pagrindinės vizitacijų užduotys įvairiais istoriniais laikotarpiais kito. Evangelikų Liuteronų Bažnyčia jau formavimosi metu vizitaciją laikė vienu iš Bažnyčios kūrimo būdų. Prūsijos kunigaikštystėje pirmuosiuose bažnytiniuose nuostatuose 1525 (išleisti 1526) buvo numatyta, kad reikia vykdyti vizitacijas, jos turėjo būti pagrindinė Bažnyčios kontrolės institucija, vienas svarbiausių įrankių nuostatuose numatomiems tikslams įgyvendinti. Vizitacijos metu buvo išaiškinama materialinė bažnyčios padėtis, tikrinama, kaip naudojamas bažnyčios turtas, tikėjimo padėtis vyskupijoje ir parapijose, fiksuojama, ar vykdomi Bažnyčios nuostatai, nagrinėjama, ar dvasininkų gebėjimai ir veikla atitinka jiems keliamus reikalavimus, tiriami parapijiečių santykiai su Bažnyčia. Vizitacija padėjo Bažnyčiai ne tik kontroliuoti dvasininkus, bet ir pajusti jų poreikius, besikeičiant istorinėms aplinkybėms. Pirmąsias vizitacijas (pirmoji vyko 1526 Sembos vyskupijoje) buvo pavesta vykdyti vyskupams. XVI a. pabaigoje atsiradus siūlymams naikinti vyskupo instituciją, vizitaciją buvo pavesta vykdyti konsistorijai. Nuo XVII a. iš esmės vizitacijas jau organizavo ir vykdė konsistorijos, bet įsakai dėl vizitacijos pradžios ir uždavinų buvo skelbiami kunigaikščio vardu. Nuo XVII a. formavosi kelių rūšių vizitacijos: generalinės vizitacijos, vykdomos visos vyskupijos mastu, ir lokalinės – kuriame nors valsčiuje arba apskrityje (vok. Hauptamt). Kilus reikalui (konfliktas, bažnyčios statybos pradžia ar pabaiga ir kita) buvo atliekama vienos konkrečios bažnyčios veiklos revizija, kurios atsiskaitomieji dokumentai buvo panašūs į vizitacijų aktus. Viena svarbiausių vizitacijos sričių – dešimtinės surinkimas, mokesčių mokykloms, mokytojams išlaikyti surinkimas, gautų lėšų panaudojimas. Vizitacijos dokumentai: instrukcija (joje numatomi tikslai ir uždaviniai, nurodoma, kokias sritis tikrinti ir kita), valstybės valdovo įsakas – reskriptas (vok. Befehl, Mandat), vizitatorių ataskaita, protokolas. Seniausi išlikę dokumentai apie vizitacijas lietuviškose parapijose siekia XVI a. vidurį. Apie Tilžės ir Kaukėnų parapiją vykusią vizitaciją liudija 1549 ataskaita. 1569 Sembos vyskupui M. Mörlinui vizituojant Sembos vyskupystę buvo tikrinamos Kuncų, Šarkuvos parapijos, kurioms priklausė Pilkupos, Rasytės, Karvaičių, Nidos, Įsės ir Lūjos kaimai, 1578 vyskupas J. Wigandas vizitavo Tilžės ir Ragainės valsčiaus bažnyčias. 1590 vyko lokalinės vizitacijos Įsruties valsčiuje, 1593–1594 – partikuliarinių mokyklų (tarp jų ir Tilžės) vizitacijos. Išlikęs 1592 sprendimas liudytų apie Klaipėdos valsčiuje turėjusią vykti vizitaciją. 1638 paskelbtas Generalinės vizitacijos įsakas; 1639 generalinė vizitacija buvo vykdoma Įsruties valsčiuje. 1644, 1681–1685, po 1678–1679 švedų kariuomenės antpuolio ir Klaipėdos miesto gaisro, buvo vizituotos Klaipėdos miesto vokiečių, Klaipėdos laukininkų lietuvių, Karklės, Rusnės, Ventės, Priekulės, Verdainės, Kretingalės bažnyčios. Vizitacijos vyko iki pat 1944. Vizitacijų dokumentai leidžia pažinti Bažnyčios materialinę padėtį, apibūdina bažnyčių ir klebonijų pastatų būklę, teikia duomenų švietimo būklei, mokyklų tinklui, mokytojų pasirengimui, jų mentalitetui ir santykiams su valdžia bei parapijiečiais apibūdinti, informuoja apie mokytojų socialinę padėtį ir buitį. Vizitacijos dokumentuose paminėti parapijas sudarantys kaimai ir parapijiečių sąrašai teikia duomenų konkretaus laikotarpio vietovardžių, asmenvardžių ir lietuvių kalbos istorijai.

L: Klaipėdos miesto ir valsčiaus evangelikų liuteronų bažnyčių vizitacijų 1676–1685 m. dokumentai. Klaipėda, 2009.

Ingė Lukšaitė